J. E. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis: „Reikia daryti gera kitiems“

2017 m. kovo 24 d. su skaitytojais susitiko J. E. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jo Eminencija pasakojo apie savo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva gyvenant užsienyje, pristatė 2015 m. leidyklos „Naujasis Židinys-Aidai“ išleistą knygą „TAIP, LAIMINGAS. Kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Antanas Gailius“. Pokalbį moderavo Vilniaus universiteto profesorius Paulius Vaidotas Subačius.

Audrys Juozas Bačkis papasakojo visuomenei apie ilgą ir margą savo gyvenimą – vaikystę lietuvių inteligentų šeimoje Paryžiuje, tarnystę Bažnyčiai apaštališkosiose nunciatūrose Turkijoje, Nigerijoje ir kituose tolimuose kraštuose, glaudų bendradarbiavimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II Romos Kurijoje, apie Vilniaus arkivyskupiją ir sunkų darbą, atkuriant nepriklausomybę atgavusią Lietuvą ir jos santykius su Visuotine Bažnyčia, atskleidė savo nuomonę apie emigraciją, kančios prasmę ir laimės priežastis, atsakė į keletą klausimų.

Pateikiame vykusio pokalbio santrauką.

P. V. Subačius. Išeivijoje buvo labai daug žmonių, kurie kantriai laukė išsivadavimo iš okupacijos, kad galėtų grįžti namo. Tačiau progai pasitaikius grįžo tik labai nedidelė dalis. Kodėl kiti negrįžo ir kodėl jūs grįžote?  

A. J. Bačkis. Sunku atsakyti. Kiekvieno padėtis skirtinga buvo. Aš tarnauju bažnyčiai. Esu įpratęs paklusti popiežiui ir bažnyčios vyresniesiems. Iš pradžių galvojau apie Prancūziją, kurioje užaugau ir turėjau daug ryšių su kunigais, su bažnyčia. Vėliau gavau pasiūlymą eiti diplomatinę tarnybą. Nors nenorėjau būti diplomatu, tačiau sutikau. Prasidėjo kelionės po visą pasaulį: Filipinai, Centrinė Amerika, paskui Turkija, Afrika. Dirbau ir Vatikane. 14 metų užėmiau aukštas pareigas, nors man arčiau širdies visada buvo kunigo darbas. Paskui popiežius Jonas Paulius II pasiuntė mane į Olandiją. Dirbant Olandijoje (nuo 1988 m.) mane pasiekdavo visokių žinių apie Lietuvoje prasidėjusį Sąjūdį. Nors Vakarų pasaulis netikėjo, kad Lietuva išsilaisvins, tai įvyko. Kai Vilniuje netikėtai atsilaisvino arkivyskupo vieta, popiežius Jonas Paulius II, atsiklausęs to meto Lietuvos vyskupų, pasiūlė man užimti tą vietą.

Taip po 50 metų (išvažiavau 1938 m., grįžau 1992 m.) grįžau į Lietuvą. Reikėjo susipažinti su nauju kraštu, su naujais žmonėmis. Pamenu, ėjau gatve ir džiaugiausi, stebėjausi viskuo: visur buvo gražu, viskas buvo įdomu. Mintyse dėkojau tėveliui, šeimai, kad užaugino lietuviškoje dvasioje, išmokė kalbos. Iš tėvelių daug buvau girdėjęs apie Lietuvą. Be to, man teko rūpintis pavergtųjų šalių reikalais, tarp jų ir Lietuvos problemomis, todėl aš pažinojau visus to meto Lietuvos vyskupus. Tačiau visai nepažinojau visuomenės.

P. V. Subačius. Ar popiežius Jonas Paulius II, šventasis, mokėjęs skaityti žmonių širdis, perskaitė ir jūsų širdyje tūnantį slaptą norą? O gal grįžimą lėmė išorinės aplinkybės?

A. J. Bačkis. Įsivaizduokit pasaulį: vyksta Šaltasis karas. Kas galėjo pagalvoti, kad galės grįžti į Lietuvą?! Pirmas mano sutiktas žmogus, kuris tuo tikėjo, buvo iš mūsų kraštų – tai Jonas Paulius II.

P. V. Subačius.   O kas buvo antras žmogus, tikėjęs Lietuvos laisve?

A. J. Bačkis. Tai buvo mano tėvelis. Jis buvo diplomatas, visą gyvenimą kovojo už Lietuvos pripažinimą. Aš taip pat tikėjau.

P. V. Subačius. Kiek istoriją lėmė didžiųjų valstybių santykiai ir kiek buvo svarbios mūsų pačių pastangos? Koks buvo išeivių indėlis?

A. J. Bačkis. Reikėjo ir to, ir to. Amerikoje buvo stipri lietuvių bendruomenė. Ten visada veikė Lietuvos ambasada. Visgi didžiausias nuopelnas buvo žmonių. Vyresnio amžiaus žmonės žinojo apie Lietuvą, Lietuvos istoriją. Jie troško laisvai gyventi.

Mano tėveliui Lietuva buvo viskas. Aš atsimenu, dažnai pas mus rinkdavosi politiniai veikėjai. Mano tėvelis daug kalbėjosi su partizanu Lukša. Jie susirašinėdavo su kitais diplomatais. Tai buvo ne diplomatinis darbas, o kultūrinis. Tėvas yra parašęs knygelių apie Lietuvą. Jis norėjo priminti Vakarams, kad Sovietų Sąjunga po karo užgrobė dalį Europos, kad tai nebuvo žmonių pasirinkimas, kaip buvo teigiama propagandinės žiniasklaidos. Vakarų Europa už Geležinės uždangos buvo užmiršusi tiesą.

P. V. Subačius. Jums labiau rūpėjo ne materialinės sąlygos, o tai, kad 1992 m. prasidėjo sukilimas. Staiga nepriklausomybė pripažinta, o žmonių nuotaika krinta. Kaip jūs tai išgyvenote?

A. J. Bačkis. Mano nuomone, lietuviai truputį yra svajotojai, visada ieško gelbėtojo, kuris stebuklinga lazdele pakeistų ekonominę, socialinę, politinę padėtį. Jeigu kas negerai, tuoj kaltina vadovą. Tačiau dauguma, atgavus laisvę, pradėjo žiūrėti savo interesų, rūpintis, kaip būtų galima panaudoti aplinkybes savo šeimos tikslams, užuot rūpinusis, kaip pakeisti įstatymus, tvarką, visos visuomenės ir krašto gerovę.

P. V. Subačius. Jūs taip pat atvažiavote į Lietuvą svajonių vedamas. Jeigu galite, pasakykit, kokių svajonių turėjote, kokias realizavote ir kokios neišsipildė.

A. J. Bačkis. Mano tikslas buvo atkurti sugriautą bažnyčią, įkurti katalikišką mokyklą ir bendruomenių namus. Komunizmas privertė žmogų slėpti savo tikėjimą, neiti į bažnyčią. Santykiai tarp žmonių buvo atšalę. Mano svajonė buvo sukurti tokią bažnyčią, kuri būtų atvira visiems, suartintų žmones ir kunigus, sukurtų draugiškesnius, broliškesnius santykius. Man nesvarbu, į kokią partiją jūs užsirašėte. Bažnyčia turi būti laisva nuo politikos.

Manau, kad nepriklausomybės metais buvo daug gerų dalykų pradėta. Bažnyčia išėjo iš zakristijos ir įėjo į mokyklas, pradėjo kurtis įvairūs būreliai, atsirado dienos centrai vaikams. Bažnyčia paskatino kurti gražesnę visuomenę. Pavyko įsteigti Tikybos katedrą Vilniaus pedagoginiame universitete. Aš džiaugiuosi tuo, kas buvo padaryta.

P. V. Subačius. Šiandien vis grįžtama prie diskusijos apie istorinę atmintį. Ar reikia pamiršti kas buvo, ar galima susitaikyti su ta praeitimi?

A. J. Bačkis. Sunku pasakyti, praėjo tiek metų. Buvo per daug tylos. Gerai, kad dabar galima ramiai diskutuoti. Aš esu už tai, kad kalbėtume, kas privedė iki tokių dalykų. Manau, kad nėra viskas išsiaiškinta. Tauta išgyveno tam tikrą dramą. Yra dalykų, kurių neįmanoma užmiršti. Reikia suprasti to režimo priežastis ir pasekmes.

P. V. Subačius. Jūs kritikavote tautiečių nuostatą, kad mes esame labai dvasingi, kad atkursime dvasingumą. Ar lietuviai supranta, kokioje jie civilizacijoje gyvena? Juk Europa kasdien yra iššūkis.

A. J. Bačkis. Europa įkurta ant krikščioniškų pagrindų, esame tos krikščioniškos kultūros dalis, turime daugiau laisvių, teisių, bendrą istoriją. Visi nori į tokią Europą. Deja, šiandien Europa nutolo nuo savo vertybių. Ji nebėra ir katalikybės centras. Europoje gyvena tik 30 proc. visų pasaulio katalikų. Be to, Europa šiandien nurodinėja, kokius priimti įstatymus, kokie turi būti teismai. Aš suprantu, kad lietuvis nejaukiai jaučiasi tokioje aplinkoje. Visgi nematau kitos ateities, kaip būti Europos Sąjungos nariais.

P. V. Subačius. Manau, žmonės šiandien atėjo laimės recepto. Ar pasakysite jiems, kaip būti laimingiems?

A. J. Bačkis. Būkite laimingi. Kelią į laimę turite surasti savo širdyje. Aš laimingas, kad ėjau ten, kur mane siuntė. Buvo iššūkių, bet aš juos visus ramiai priėmiau. Tai ir sąžinės klausimas. Sąžinė padeda man priimti teisingus sprendimus. Laimė – kai žmogus pasirenka vieną kelią ir juo eina, siekia užsibrėžtų tikslų, net kai nesiseka. Motina Teresė rado laimę rūpindamasi kitais. Ji sakydavo, kad reikia padaryti ką nors gražaus Dievui.

Klausimas iš salės. Kaip suvaldyti emigraciją? Jau beveik pusė lietuvių pabėgo. Kaip juos sulaikyti? Kaip bažnyčia galėtų prie to prisidėti?

A. J. Bačkis. Tai klausimas patiems žmonėms, jaunuoliams. Mes galime padėti žmonėms suprasti, koks jų gyvenimo tikslas, kreiptis į žmonių sąžinę, bet jų nesustabdysime. Tai žmogaus pasirinkimas. Reikia politinių, finansinių sprendimų. Reikia išmokyti grįžti.

Klausimas iš salės. Kaip turėtume suvokti kančios prasmę?

A. J. Bačkis. Pasakyti kenčiančiam žmogui, kad tu kenti su Kristumi, sunku. Tai yra problema žmogaus, kuris viską prarado: vaikus, turtus, sveikatą… Jis ginčijasi su Dievu, klausia: ką aš padariau? Ir neranda atsakymo. O atsakymas yra Kristuje. Kuris sutiko su visomis kančiomis, kad palengvintų mūsų. Kančią reikia mokėti priimti. Turi rasti savyje jėgos. Reikia daryti gera kitiems.

Pokalbį užrašė L. Juzulėnienė

A. J. Bačkis gimė 1937 m. vasario 1 d. Kaune diplomato Stasio Bačkio ir mokytojos Onos Galvydaitės-Bačkienės šeimoje.

1938 m. rugsėjo mėn. šeima išvyko į Paryžių. Čia A. J. Bačkis baigė katalikų gimnaziją ir įstojo į Paryžiaus kunigų seminariją.

1961 m. baigė Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą Romoje. 1961 m. kovo 18 d. buvo įšventintas kunigu. Iki 1964 m. studijavo Šv. Sosto diplomatinėje akademijoje ir Laterano universitete Romoje, yra kanonų teisės daktaras (1964 m.).

A. J. Bačkis dirbo Vatikano nunciatūroje Filipinuose, Kosta Rikoje, Turkijoje, Nigerijoje.

1974–1988 m. – Vatikano sekretoriato Viešųjų (užsienio) reikalų tarybos narys, nuo 1979 m. – pasekretoris. 1979–1988 m. dėstė bažnytinę diplomatiją Laterano universitete.

Nuo 1988 m. apaštalinis nuncijus Nyderlanduose. 2001 m. vasario 21 d. pakeltas kardinolu.

1992–2012 m. – Vilniaus arkivyskupijos arkivyskupas metropolitas, įgaliotas atnaujinti diplomatinius santykius su Lietuvos Respublika. 1993–1999 m. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas.

Jo iniciatyva 1993 m. atkurta Vilniaus kunigų seminarija, įkurta Tikybos katedra Vilniaus pedagoginiame universitete, įkurtas Šeimos centras (1994 m.), Trinapolio rekolekcijų namai (1997 m.), Vilniaus arkivyskupijos pastoracinis centras (1999 m.), Amatų centras (2001 m.), plečiama labdaringa veikla – A. J. Bačkis įkūrė „Betanijos“ labdaros valgyklą, Motinos ir vaiko bei Gailestingumo motinos globos namus.