Liutauras Degėsys: „Rašyk, kol save pažinsi“

Lapkričio 17 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje vyko jau trečioji Šiaulių knygų mugė, kurioje naujausią savo esė rinkinį „Apatiniai gyvenimo drabužiai“ pristatė poetas, eseistas, filosofas, docentas Liutauras Degėsys. Ta proga pakalbinome mugės svečią ir kviečiame artimiau susipažinti su autoriumi, jo mintimis apie knygas bei kūrybą.

Parašėte ne vieną filosofinių esė rinkinį. Ir visų jų pavadinimai daugiaprasmiai, persmelkti kasdienybės metafizikos. O naujausią savo esė rinkinį pavadinote „Apatiniai gyvenimo drabužiai“. Kodėl būtent toks pavadinimas? Kas po juo slepiasi?

Istoriškai apatiniai drabužiai – arčiausiai mūsų kūno esantys „aprėdai“ – ne toks jau senas išradimas. Kokia nors proga būtų galima ir apie juos pasikalbėti. Mano eseistikoje – tai daugiau metafora, pretekstas prisiminti, kas yra dar arčiau mūsų – mūsų idėjos ir jausmai, mūsų nuostatos ir mintys. Tokie apatiniai, kurie dažnai yra linkę virsti viršutiniais. Kaip sakau viename iš savo esė – koks nors išsilavinimas – tai toks savaime suprantamai dėvimas apatinis drabužis, kuriuo nereikia net abejoti, ar jis yra. Jei nesi koks erotomanas, tai net neabejoji, kad žmogus vilki apatinius drabužius, ir neklausinėji savęs: kažin ar jis / ji – su apatiniais, ar be. Bet kai žmogus žūtbūt pradeda demonstruoti savo išsilavinimą norėdamas juo pasigirti, pamatai tą žmogų beveik nuogą – toks skurdus, toks beviltiškas, toks primityvus tas jo vidinio pasaulio rūbas. Vos tik pradeda koks žmogus eksponuoti savo „apatinius gyvenimo drabužius“ –  įsitikinimus ir pažiūras – ir regi, kaip pradeda rangytis iš jo burnos prietarų gyvatės, byrėti homofobinės nuostatos, antikvariniai moraliniai principai ir politinės bei ekonominės kvailystės. Pasijunti, lyg apžiūrinėdamas nelabai kokius jo apatinius.

Esate filosofas, filosofijos mokslą dėstote ir kitiems. Ar jūsų kūryba, ypač esė rinkiniai, taip pat yra tam tikras filosofijos mokymas, skirtas platesnei auditorijai?

Skaitydamas, rašydamas, galvodamas ir kalbėdamas susikuri tam tikrą kultūros, pažiūrų, nuostatų ir įsitikinimų pasaulį, iš kurio nelabai gali išlipti. Aišku, nuolat palaikai kritinę distanciją su tuo, ką darai, bet, užsiimdamas filosofija, rašymu ir pedagogika, matai, kad tavo idėjos – lyg kokios šachmatų figūros – kartais pradeda gyventi ir žaisti savarankiškai. Kadangi manau, kad 95 procentai mano gyvenimo vyksta galvoje, tai ten ir susitinka visi tie iš galvos traukiami, „išgalvoti“ dalykai. Dažniausiai galvoju, rašau ir kalbu tai, kas man patinka, ir džiaugiuosi, kad yra žmonių, kuriems irgi patinka mano idėjos.

Kalbant apie auditoriją, susitikimuose su skaitytojais, knygų pristatymuose, socialiniuose tinkluose palaikote tvirtą ryšį su savo skaitytojais, dalijatės mintimis, citatomis, komentuojate aktualias kultūros temas. Ar rašydamas dažniau galvojate apie skaitytoją, ar rašote labiau dėl savęs?

Grįžtamasis ryšys rašytojui yra labai svarbus. Rašytojas (kaip rašytojas) gyvena ir dirba absoliučioje vienatvėje, todėl jam nuolat reikia pasitikrinti, ar jis dar yra ir koks jis yra. Jeigu jis pakankamai kritiškas, tai pats sau jis dažniausiai nepakankamas. Visai kaip gyvenime – kaip smagu, kai rašydamas pasiunti žinią ar žinutę ir gauni atsakymą, kad tave supranta. Ir tuomet tu pasiunti žinutę, kad supratai, jog tave suprato. Ir tau atsako, kad suprato, jog tu supratai, kad jie suprato. Tai ir yra dialogas, ir tik beviltiškas mizantropas gali be šito veiksmo apsieiti. Todėl aš mėgstu susitikimus su skaitytojais, diskusijas su studentais ir dialogus socialiniuose tinkluose.

Cituoju Jūsų mintį: „Jeigu esate nenormalūs, vadinasi – esate“. Ar save priskiriate prie „nenormalių“ žmonių? Kodėl? Ar sutiktumėte, kad jūsų esė paremtos tam tikro maišto prieš visuotinai priimto „normalaus“ gyvenimo normas idėja?

Jei normalumas yra atitikimas kažkokiai beviltiškai, sustingusiai, archajiškai normai, standartui, vidurkiui, tai pats normaliausias yra pats standartiškiausias, pats vidutiniškiausias, pats jokiausias žmogus. Išnykti šablone, susiniveliuoti, pavirsti „tokiu kaip visi“ arba „tokiu, kokio reikia“ – yra labai didelis pavojus. Kalbu apie pasipriešinimą kasdienybės pavojams, kurie taip nepastebimai gali mus paveikti ir pakeisti, kad net nepastebėsime, kad išnykome kaip individai. Jei kažkuo esi nors truputėlį kitoks, jei esi savotiškas, o ne tavotiškas, jeigu priklausai sau, vadinasi, esi. Jeigu tapai toks geras, patogus ir taisyklingas visiems, kad tavęs niekas net nepastebi – gali būti, kad tuoj išnyksi. Maištas prieš kasdienio gyvenimo pavojus – prieš išnykimą kasdienybės rutinoje, standartuose, šablonuose – yra tai, ką propaguoja menai. Reikia heroizmo kovojant su matomais priešais, bet reikia ir turėti drąsos nuolat peržiūrėti ir kvestionuoti tai, kas tau atrodo teisinga, normalu, savaime suprantama ar akivaizdu.

Kalbant apie kūrybos procesą – kas vyksta Jūsų galvoje, kai atsisėdate priešais tuščią popieriaus lapą / kompiuterio ekraną? Kaip būtent užgimsta nauja esė, eilėraštis, knyga ar jos pavadinimas?

Rašau ant nedidelių popieriaus lapelių – tokių A4 lapo, padalyto į keturias dalis. Toks lapas vadintųsi A8. Atsikėlęs 5 valandą, jei gerai sekasi, 10 valandą jau galiu apžiūrinėti ant stalo gulinčius kokius 50 lapelių. Mano stalas nemažas, gal kam nors gali atrodyti milžiniškas – 5 m 20 cm ilgio ir 1,5 m pločio. Penkiasdešimt baltų lapelių laisviausiai telpa ant tamsiai pilko paviršiaus. Aš galiu juos visus apžvelgti vienu žvilgsniu, maždaug matydamas, kas ten juose, ir apie ką parašyta. Kompiuterio ekrane vienu metu negalėčiau atsidaryti 50 langų su tekstais. Arba reikėtų 4 m įstrižainės ekrano. Todėl rašau ranka. Dažnai – pieštuku, nes kartais reikia pasižymėti ką nors lovoje – vidury nakties. Kai guliu ant nugaros, rašiklis virš mano galvos greitai nustoja rašęs, tušas kažkodėl neteka aukštyn, o pieštuko grafitui visiškai vis vien – aukštielninkas tu ar kniūbsčias. Kaip sakiau, viskas jau būna paruošta ten – galvoje. Belieka tik iš ten ištraukti reikalingus dalykus. Išgalvoti. Tikrai nerašau apie gyvenimą. Nerašau apie virtuvę, garažą, valgymą arba darbą. Net apie poilsį nerašau. Nebent rašau apie gyvenimą, kuris vyksta galvoje. Tikėdamasis, kad gal ir mano skaitytojų galvose (sielose, širdyse) vyksta panašūs dalykai. Kuriu pasaulius, kuriuose apsigyvenu pats, ir kviečiu bendraminčius irgi juose bent trumpai apsilankyti ir pagyventi.

Esate dažnas svečias knygų mugėse? Kaip manote, kiek svarbios knygų mugės šiuolaikinių medijų pasaulyje? Ar „tikra“ knyga vis dar turi vilties rasti savo skaitytoją?

Mes nežinome, kas buvo, ir nelabai žinome, kas yra. Juolab tegalime tik fantazuoti, kas gali atsitikti. Kaip, kur link pakryps vadinamasis visuomeninis gyvenimas. Ar išliks tokios socialinės struktūros. Ar išliks knygos. Ar bus reikalingos knygų mugės. Manau, kad žmogui kokiu nors pavidalu visuomet reikės kito žmogaus. Turėtų išlikti visos socializacijos formos, kurios padės žmogui kitame žmoguje pamatyti save ir suprasti, kad jis dar yra ir koks jis yra. Manau, kad knyga yra būdas susitikti su kitais žmonėmis. Bent jau su knygos autoriumi – tai tikrai. Pareini su knyga namo ir tarytum parsivedi rašytoją, su kuriuo gali vakare pasikalbėti.

Ir galiausiai, kiekgi svarbus knygų skaitymas pačiam rašytojui? Ar iš viso reikia skaityti norint tapti geru rašytoju?

Manau, kad tik skaitydamas gali išmokti rašyti. Skaitydamas gali pradėti geriau save pažinti. Dar geresnis būdas save pažinti yra kalbėjimas. Senovės graikai taip ir sakė: „Kalbėk, kol save pažinsi“. Rašytojas sako dar daugiau: „Rašyk, kol pažinsi save“.

 

Kalbino Tomas Pauliuščenka

I. Slonksnytės nuotr.