Pokalbis su Virginija Kulvinskaite (Cibarauske)

Prieš 2019 m. Šiaulių knygų mugę kalbinome vieną iš mugės svečių – žinomą literatūros kritikę, poetę, rašytoją, didelio atgarsio sulaukusio romano „Kai aš buvau malalietka“ autorę Virginiją Kulvinskaitę (Cibarauskę). Kviečiame skaitytojus artimiau susipažinti su rašytoja ir bent akies krašteliu pažvelgti į didelio populiarumo sulaukusio romano „užkulisius“, rašytojos kasdienybę ir požiurį į literatūros pasaulį.

 

Tiek Jūsų eilėraščių rinkinys „Antrininkė“, tiek romanas „kai aš buvau malalietka“ sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio. Ar pripažinimas skatina rašyti toliau? Kaip užsimezga Jūsų tekstų idėjos, knygos „gyvybė“?

Tai, kad abi knygos buvo pastebėtos, mane nuoširdžiai pradžiugino. Tačiau parašyta knyga yra užbaigtas etapas ir dėmesys jai, nors malonus, vargu ar gali tapti impulsu rašyti toliau. Na, bent jau ne man. Kad galėčiau rašyti, galvoje turi atsirasti man įdomi tema, idėja, klausimas, į kurį norėčiau atsakyti. O tokių klausimų kyla tiesiog gyvenant, patiriant aplinką, bendraujant su žmonėmis, analizuojant save – savo būdą, jausmus, poelgius, atmintį.

 

Ar save laikote rašytoja? Kada, Jūsų nuomone, jau galima save vadinti profesionaliu rašytoju?

Sunku pasakyti, nes niekada man šis klausimas nebuvo svarbus. Žinoma, kai dalyvauju savo knygų pristatymuose, esu pristatoma kaip rašytoja. Tačiau tai tik tam tikrai situacijai tinkamiausia etiketė. Tarp savo pažįstamų, išleidusių daugiau nei kelias knygas, nežinau nė vieno, kuris ar kuri pragyventų vien iš grožinės literatūros rašymo. Dauguma verčia, redaguoja, dirba mokslinį, pedagoginį ar kokį nors kitokį darbą. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje nėra profesionalių, iš rašymo gyvenančių rašytojų? Nemanau. Tikriausiai man, kaip ir daugumai, buvimas rašytoja yra viena iš veiklų, viena iš tapatybių.

 

Parašėte jau antrą knygą. Ką Jums reiškia rašymas? Kas nutiktų, jei nebegalėtumėte išlieti minčių knygų puslapiuose?

Rašymas man yra būdas pažinti save ir pasaulį. Rašymas leidžia savo atradimais dalytis su kitais. Pati esu aistringa skaitytoja, knygos man – vienas didžiausių malonumų, todėl mintis, kad ir mano knyga galbūt kažkam suteikė skaitymo malonumą, džiugina. Tačiau rašymu gyvenimas neapsiriboja. Jei daugiau nieko neparašysiu, tikiuosi, rasiu kitą veiklą, kuri teiks prasmės jausmą.

 

Dažnai rašytojai teigia, kad knygas rašo pirmiausia dėl savęs. Kaip yra Jums? Romaną „kai aš buvau malalietka“ rašėte labiau sau, ar skaitytojui?

Pirmasis mano romano skaitytojas, žinoma, buvau aš pati. Tekstą taisydavau tol, kol nepajusdavau, kad tai, ką parašiau, man iš tiesų patinka. Taigi, galima sakyti, kad rašiau pirmiausia dėl savęs, sau. Rašydama šį romaną turėjau galimybę vėl grįžti į vaikystės, paauglystės metus, tų laikų Vilnių. Suvokiau, kaip labai asmeniniai įvykiai mano atsiminimuose susipynę su tuo, ką patyriau vėliau, su matytais kino filmais, skaitytomis knygomis, kitų žmonių pasakojimais. Keista suvokti, kad tai, ką laikai savo unikalia tapatybe, savo atsiminimais, patirtimis, iš tiesų yra savotiškos bendrybės, kartais net klišės.

 

Ar galėtumėte įvardyti, kokio atoveiksmio tikėjotės iš savo skaitytojų, kai rašėte romaną? Kokiai auditorijai romanas skirtas?

Tiesą sakant, maniau, kad mano skaitytojų ratas bus gana siauras. „kai aš buvau malalietka“ nėra linksma, pramogai skirta knyga – rausvas viršelis apgaulingas. Pirmoji leidykla, susidomėjusi mano rankraščiu, galų gale nusprendė jo nepublikuoti, nes, jų manymu, ši knyga per tamsi, o skaitytojai nori linksmų istorijų ir personažų, su kuriais smagu tapatintis. Taigi, knygos populiarumas mane kiek nustebino.

 

Jūsų romane atvirai, be pagražinimų ar nutylėjimų žargonine kalba rašoma apie narkotikus, alkoholį, seksą, netgi abortą. Tokių, laužančių stereotipus lietuvių autorių knygų dar nėra daug. Kaip manote, kodėl?

Manau, tiek autoriai, tiek leidyklos dažnai vengia rizikuoti. Vadinamosios „tamsios“ temos, komplikuotos, keistos (queer) asmenybės nėra patys populiariausi personažai. Gal dėl to jų ir nėra labai daug.

 

Esate minėjusi, kad būtų klaidinga tapatinti Jūsų ir pasakotojo asmenybes bei patirtis, aprašytas romane, nors kai kurių Jūsų biografijos detalių tekste vis dėlto yra. Galbūt šis tikros biografijos įpynimas į pasakojimą Jums yra kaip tam tikras žaidimas, savo fikcinio gyvenimo kūrimas?

Man buvo įdomi, savotiškai svaiginanti situacija, kai rašymo metu beveik nepastebimai tai, kas asmeniška, tikra, virsdavo pramanais, istorijomis. Paprastai mąstydama apie situacijas pradėdavau nuo realios, nebūtinai asmeninės, tačiau tikros, man arba mano draugams, artimiesiems nutikusios, tačiau rašydama šias istorijas keisdavau, plėsdavau, transformuodavau tiek, kiek norėjau, kiek man pačiai buvo įdomu. Svarbiausias buvo ne tikrumas, o įtikinamumo efektas – nesvarbu, ar tai nutiko man, ar kažkam kitam, ar viską prasimaniau, norėjau, kad skaitytojas net neabejotų, jog viskas tikra. Todėl rinkausi kalbą, kuri būtų kuo artimesnė kasdienei.

 

Ar turite savo mėgstamą knygą, rašytoją?

Būtų labai sunku išskirti vieną, nes mėgstamiausieji keičiasi kartu su manimi. Šiuo metu mano mėgstamiausia yra Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“ – keistas iš fragmentų sudėliotas romanas, kurio pasakojimai sukasi tarsi kaleidoskopas. Juos vienija kelionių – tiek po pasaulį, tiek po žmogaus kūną ir psichiką – tema, bandymas apibrėžti neapibrėžiamą.

 

Ką norėtumėte palinkėti skaitytojui, kuris Šiaulių knygų mugėje pirmą kartą į rankas paims romaną „kai aš buvau malalietka“?

Man atrodo, labai svarbu knygą „pajausti“ – dažniausiai perskaičius pirmus kelis sakinius tampa aišku, ar knyga „tavo“, ar ne. Nenorėčiau, kad skaitytojai mano romaną pirktų dėl to, kad jis reklamuojamas kaip madingas ar kad pateko į kokį nors penketuką – linkiu nepasiduoti marketinginiams triukams ir patiems nuspręsti, ar tai jūsų knyga.

 

Kalbino Tomas Pauliuščenka

Laimos Stasiulionytės nuotr.