R. Snarskis: kai pafilmuoju, mano gyvenimas nušvinta naujom spalvom

2016 m. lapkričio 6 d. Šiauliuose gerai žinomas dokumentinio kino kūrėjas, fotografas, Šiaulių kino meno klubo narys, apskritai aktyvus pilietis Ramūnas Snarskis pažymėjo 55-erių metų sukaktį. Šia proga Šiaulių apskrities viešojoje bibliotekoje Ramūnas surengė savo kūrybos vakarą. Juk atlikta nemažai gražių darbų: dalyvauta ir laimėta įvairiuose konkursuose, pelnyta svarbių įvertinimų kino festivaliuose, apie kuriuos norisi ir reikia papasakoti visuomenei.

Pasveikinti kolegos ir palinkėti kūrybinės sėkmės atėjo daugybė žmonių, su kuriais Ramūną Snarskį įvairiais gyvenimo momentais suvedė darbas, kūrybiniai projektai, visuomeninė veikla ar kiti reikalai. Tarp svečių buvo nemažai jaunimo. Mat Ramūnas ne tik fotografuoja ir filmuoja, jis yra puikus pedagogas, Šiaulių miesto savivaldybės jaunimo reikalų tarybos narys, vaikų ir jaunimo klubo „Tarp savų“ prezidentas, dirba su rizikos grupei priskiriamais vaikais. Be to, Šiaulių profesinio rengimo centre, Jaunųjų technikų stotyje R. Snarskis veda užsiėmimus fotografija ir kinu besidomintiems mokiniams. Šio darbo rezultatai džiugina neformaliojo ugdymo mokytoją, juo labiau kad beveik kasmet keleto auklėtinių kūryba sulaukia ekspertų pripažinimo.

Profesiją išrinko mokytoja

Ramūnas pasakojo, kad ne iš karto suprato, koks yra tikrasis jo pašaukimas. Ir dar nežinia, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jeigu ne žmonės, pastūmėję reikiama kryptimi. Pirmiausia tai Plungės vidurinės mokyklos klasės auklėtoja Stanislava Švanienė, jai Ramūnas yra dėkingas už galimybę dirbti mėgstamą darbą.

Rūpestinga pedagogė „be jokių skrupulų“ stūmė vaikiną į Vilnių mokytis meninio fotografavimo. Mat mokykloje Ramūnas buvo visa galva pasinėręs į „nuotraukų darymą“ tarsi koks neetatinis klasės renginių fotografas. O kiek prakutęs ėmė siūlyti nuotraukas Plungės spaudai, dalyvauti fotografijų konkursuose. Iš mėgstamos veiklos net uždirbdavo truputį ir galėjo nusipirkti įvairių priemonių, prietaisų nuotraukoms daryti. Mokytoja buvo tikra, kad pasirinkdamas fotografo kelią auklėtinis neprašaus pro šalį. Ir ji neklydo. Pirmoji sėkmė aplankė prieš pat išeinant į karinę tarnybą. R. Snarskio nuotrauka pelnė antrąją vietą „Kibirkšties“ laikraščio paskelbtame konkurse ir buvo įvertinta antrąja vieta, tuo tarpu Plungėje pripažintas fotografas liko trečias. Ši pergalė nudžiugino Ramūną labiau nei šimto rublių prizas ir suteikė pasitikėjimo.

Mokinių sėkmė – ir mokytojo įvertinimas

Ramūnas seka auklėtojos pavyzdžiu ir tęsia globėjišką veiklą: dalijasi profesine patirtimi su jaunaisiais kūrėjais ir padeda jiems atskleisti savo talentus. Ypač jeigu mato, kad mokiniui praverstų profesionalo patarimas. Netrumpą stažą turintis praktikas skatina jaunuolius žvelgti į kasdienybę savaip, netradiciškai, ieškoti savo braižo. „Tik taip galima išsiskirti iš kitų“, – įsitikinęs Ramūnas. Vaikščiojimas su kamera nėra betikslis, kaip daugeliui galbūt atrodo. Pirmiausia tai mokymasis stebėti ir matyti aplinką. Juk iš to, kas užfiksuojama, nufilmuojama, paskui kuriami autentiški filmai, kurie, žiūrėk, tampa istorijos dalimi.

Pastaraisiais metais Ramūno auklėtiniams sekėsi. Net du jo vadovaujamo klubo „Tarp savų“ mokinių filmai buvo įvertinti už kūrybinius ieškojimus. Vienas gavo nominaciją Kaune vykusiame tarptautiniame kino festivalyje, o kitas (filmas „Kryžius dviem“) – specialųjį diplomą Vilniuje, respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje. Su pasididžiavimu R. Snarskis prisiminė ir savo buvusios mokinės Živilės Bagūnaitės filmą „Kad karas pasibaigtų“, kuriam mergina parašė scenarijų, sujaudinta karo įvykių Ukrainoje. Filmu išreiškiama viltis, kad taiką galima sugrąžinti išlanksčius tūkstantį gervių. Tokia buvo merginos svajonė.

R. Snarskio nuomone, šie ir kiti filmai – didžiulis bendras laimėjimas, motyvuojantis ne tik jaunuosius kūrėjus, bet ir jo mokytoją eiti į priekį, stengtis dar labiau. Be to, kas daug svarbiau, tai akivaizdus įrodymas vaikams, kad menu, kūryba galima išreikšti save ir sukurti kažką gero.

Atsidavęs Šiaulių istorijos fiksuotojas

R. Snarskis jau daug metų filmuoja Šiaulius. Filmavimas jam ne tik proga pabėgti nuo rutinos, būdas stebėti, ką veikia, kuo gyvena kiti, bet ir galimybė įamžinti svarbius miesto istorijos momentus. Stebint įvykius kyla visokių idėjų, projektų užuomazgų, gimsta filmų scenarijai.

Ramūno nuomone, šiauliečiai turėtų didžiuotis kino meno entuziastų sukauptu didžiuliu filmų archyvu, Šiaulių kino muziejumi, kuris įkurtas Šiaulių kino meno klubo patalpose. Čia saugomus filmus galima peržiūrėti klubo kino salėje. Ar būna žiūrovų? Kam įdomu, tas ateina, domisi. Tokių ne taip ir mažai. Klubo nariai stengiasi, kad šiauliečių sukurti filmai nedulkėtų lentynose, rodo juos miesto renginiuose, patys organizuoja įvairius renginius, pvz., nemokamas filmų peržiūras senjorams, mokiniams, yra perdavę nemažai dokumentikos Šiaulių apskrities viešajai bibliotekai.

R. Snarskis kartu su kitais Šiaulių kino kūrėjais garsina Kino muziejų, nuolat siūlo įvairių edukacinių programų, ekskursijų, skirtų ne vien Lietuvos kino mėgėjams. Muziejuje apsilankė kino kūrėjų iš Latvijos, Rusijos miestų. Atvykėliai gyrė šiauliečius už nuveiktus darbus ir unikalią ekspoziciją. Prieš keletą metų muziejun užsuko ir Valstybinės teatro meno akademijos profesorius Jurijus Vasiljevas iš Sankt Peterburgo (Rusija). Jis dalyvavo Šiaulių universiteto studentų teatrų festivalyje „Po saule“ ir sužinojęs, kad Šiauliuose yra Kino muziejus, panoro jį aplankyti. Tai, ką pamatė, jį išties nustebino, todėl profesorius negailėjo pagyrų darbštiems vyrams. „Šio kultūros mecenato įvertinimas ir atsiliepimai tikrai reikšmingi man ir kolegoms“, – sakė Ramūnas.

Projektas, suvienijęs šaukėniškius ir šiauliečius

Ramūnas jau daug metų dalyvauja įvairiuose Šaukėnų renginiuose. Atsitiktinai užsimezgusi pažintis su šaukėniškiais virto kone viso gyvenimo projektu. Kartą, filmuodamas abiturientų šimtadienį ir pamatęs vietos gyventojų užsidegimą kinu, R. Snarskis pasiūlė vietos aktyvistams organizuoti kino festivalį ir rodyti žmonėms savo sukurtus filmus. Idėja visiems patiko. Ir štai jau dešimt metų kaip vyksta Šaukėnų kino festivalis, kurį globoja Šiaulių kino meno klubas, vadovaujamas Viktoro Gundajevo. Kartais festivalis būna respublikinis, kartais tarptautinis – kaip kada pavyksta. Bet svarbiausia, kad garsas apie festivalį plačiai pasklido net už Lietuvos sienų ir tą festivalį žino visi kino mėgėjai. Kiekvieną pavasarį sulaukiama norinčių jame dalyvauti ir kaimo bendruomenė kaskart gausiai susirenka žiūrėti filmų.

„Kartais juokiuosi, kad Šaukėnuose įsikūrė Holivudas: beveik kiekvienoje troboje gyvena po gerą aktorių, kartais net po du. Nereikia niekada toli ieškoti“, – šmaikštavo R. Snarskis ir rimtai patvirtino, kad Šaukėnų bendruomenė – ištikimiausia publika ir lojaliausia festivalio filmų vertintoja. Ir jeigu ne Šaukėnų lyderė Elena Burdulienė, kas žino, gal nieko ir nebūtų  buvę.

Peržiūrėjęs filmuotą dokumentinę medžiagą, Ramūnas jau suskaičiuoja nemažai Anapilin išėjusių žmonių. Jų nebėra gyvenime, bet jie liko užfiksuoti juostose. Jų mintys, jų žodžiai, jų prisiminimai. Tai yra didžiausias turtas. Ramūnas sakė būtent Šaukėnuose supratęs, kokia svarbi žmonėms yra atmintis ir kad verta dėl jų pasistengti.

Širdžiai brangūs nepamirštami filmai

Paklaustas, ar turi mėgstamą filmą, Ramūnas įvardijo porą. Pirmasis vadinasi „Jis vėl moja sparnais“ – apie Žaliūkių malūną. Kūrėjui šis filmas brangus, kadangi jis pats augo prie to malūno. Netoliese buvo senelių iš mamos pusės žemė, stovėjo jų namai. Ramūnas sako atsimenąs net žmones, kurie gyveno senajame malūnininko name. Namą nugriovė, kai tiesė Architektų gatvę, nes jis stovėjo gatvės vidury. Taigi dabartinis malūnininko namas stovi ne autentiškoje vietoje.

Pirmą kartą Ramūnas malūne apsilankė 1967 ar 1968 metais ir, nors buvo mažas, puikiai viską prisimena. Tebestovi akyse ten buvę daiktai, darbininkas, kuris atliko restauravimo darbus. Tas žmogus jo neišvarė, priešingai – paėmęs už rankos pavedžiojo po malūną. Šis įvykis Ramūnui, vaikui, padarė didelį įspūdį.  Po daugelio metų, pamatęs prie malūno dirbančius darbininkus, Ramūnas paprašė jų leidimo pasisukinėti su kamera po restauruojamą pastatą. Gavęs sutikimą, nufilmavo praktiškai visą restauracijos procesą ir sukūrė nuostabų filmą apie vienintelį Šiaulių mieste išlikusį vėjo malūną.

Antras filmas yra, galima sakyti, duoklės atidavimas klasės auklėtojai Stanislavai Švanienei, kuri paskatino Ramūną rinktis fotografo kelią. Filme auklėtojai skamba daina, parašyta šiaulietės Rimos Gudkauskienės. Ši daina, pasak Ramūno, idealiai tinka jo auklėtojai. Filmas parodytas per auklėtojos aštuoniasdešimtmetį, į kurį suvažiavo visa klasė. Jo siužetas ne vienam išspaudė ašarą.

Šeima ir hobis – suderinama

Ramūnas mano, kad jo darbas, kuris yra ir hobis, tik retkarčiais kertasi su šeimos planais. Nors pasitaiko visko. Kartais sudėtinga būna išlaviruoti, nebespėja kažko padaryti dėl darbų gausybės. Bet šeimos galva stengiasi nenuvilti žmonos ir vaikų, nes jie, nors ir supyksta kartais, vis tiek visada palaiko.

„Iš tikrųjų be galo džiaugiuosi turėdamas tokią šeimą. Dėl jų skųstis negaliu. Dukros Neringa ir Brigita taip pat mėgsta filmuoti. Todėl supranta mane ir palaiko, savo nuomonę pasako“, – gyrė šeimynykščius Ramūnas. Tiesa, filmavimas dukrų gyvenime neužima tiek daug vietos. Vyresnioji Neringa įgijo anglų ir vokiečių kalbų specialistės diplomą ir dabar dirba darbą, apie kurį visada svajojo. Mažoji pasirinko socialinę pedagogiką, tačiau noriai laisvalaikiu palaiko tėvui draugiją.

Kai turi laiko, šeima važiuoja ilsėtis į kaimą. Ten visi atsigauna. Ten juos aplanko stirnos, kurių nemažai prifotografuota. „Jos nesivargina net nuo kelio pasitraukti, nes atpažįsta mano mašiną. Be to, jos jaučiasi čia saugios, kaip ir aš“, – kalbėjo apie savo ramybės oazę R. Snarskis.

Planuose dar daug filmų

Ramūnas turi svajonę sukurti filmą apie TAFISA (Tarptautinė sporto visiems asociacija) sporto žaidynes. Ta tema yra sukaupęs daug įdomios medžiagos. Eilės laukia ir filmas apie Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros ir sporto komiteto organizuotas Baltijos žaidynes, olimpiadas. 1999–2004 metais R. Snarskis buvo etatinis jų filmuotojas, turi sukaupęs išties įdomių kadrų. Kita svajonė – Saulės mūšio minėjimas, šventė Salduvės piliakalnyje, vykusi 1998 m. Nufilmuoti vaizdai taip pat dar neapdoroti. Vis laiko trūksta. Arba įkvėpimo.

„Ne visi filmai išeina į gyvenimą. Kai kurie taip ir nepasirodo. Sėdi sėdi, galvoji galvoji – ir niekaip nesugalvoji, nuo ko pradėti. O kartais būna, kad staiga, lyg vienu šuoliu, tik šast – ir paaiškėja visas scenarijus“, – atviravo Ramūnas.

Kaip ten bebūtų, aktyvus kino kūrėjas vis tiek nesutiktų su niekuo profesijomis keistis, nes nežino, ką reikėtų veikti be kameros. Didžiausias malonumas kino operatoriui atrasti po kiek laiko primirštą medžiagą ir ją žiūrėti. Todėl kaskart išeidamas iš namų – į darbą ar šiaip kur nors – Ramūnas pasiima ir kamerą. Tai ir hobis, ir duona kasdieninė, ir poilsis. „Kai pafilmuoju, mano gyvenimas nušvinta naujom spalvom“, – sakė jis.

Pokalbį užrašė Laima Juzulėnienė
Ievos Slonksnytės nuotr.