Regina Arbačiauskaitė: „Aktoriui pastovus klausimas, kaip išlikti savim“

Baigiantis 2016 metams, gruodžio 7 d., susitikti su šiauliečiais į Povilo Višinskio biblioteką atvyko kraštietė, žinoma Lietuvos teatro ir kino aktorė Regina Arbačiauskaitė. Šiauliuose gimusi, bet trumpai šiame mieste gyvenusi aktorė yra dažna viešnia – vis atvažiuoja aplankyti mamos ir giminių. Nepaisant dažnų vizitų, gimtojo miesto bibliotekoje viešai kalbėti apie savo kūrybą ir gyvenimą, aktorės teigimu,  dar nėra tekę. „Labai jaudinuosi, kaip prieš svarbią premjerą“, – prisipažino R. Arbačiauskaitė.

Pajutusi tą jaudulį ir norėdama šiek tiek prablaškyti viešnią iš Klaipėdos, pakviečiau ją kavos puodelio į ramybės oazę – Poezijos kambarį. Paslapčia vyliausi, kad gurkšnodama karštą gėrimą aktorė atsivers, papasakos ką nors tokio, iš kasdienybės gyvenimo netikėtai prisiminto, bet mielo, kažką, kas suteikia svetimų žmonių pokalbiui jaukumo, juos trumpam suartina. Tos 15 minučių, praleistos dviese, buvo tikra kalėdinė dovana man. Nuoširdūs aktorės atsakymai į klausimus, tikiuosi, padės jos gerbėjams susidaryti tikresnį aktorės portretą.

Kas jus gyvenime visada džiugina ir atvirkščiai – visada liūdina?

Net nežinau. Nieko taip greitai nesugalvoju. Kas mane džiugina? Džiugina tai, kas neskaudina. Džiugina mano augintiniai… Kažkur mačiau tokį plakatėlį su užrašu: „Šuo – ne šunsnukis, jis niekada neįskaudins“. Pagalvojau: „o čia tai tikrai.“

Ką auginate?

Turiu du šunelius. Vienas samojedas, toks baltas visas, o kitas tai maišytas su pekinu. Dvi kalytės. Esu laikiusi seniau ir daugiau… Nu tai va, kas neskaudina. O kas liūdina? Daug kas liūdina… Mes visi čia apskritai liūdni.

O kodėl?

Aš nežinau, gal toks genas. Tautos. Optimizmu netrykštam.

Teatre kas nors liūdina? Ar ten viskas džiugina?

Oi, ne ne. Tikrai ne… Čia atskira tema…

Gerai, nelieskime tos temos. Sakykite, ar vadovaujatės gyvenime kokiu nors šūkiu, sentencija, kurią mėgstate cituoti?

Kažin. Nemėgėja šūkių.

Koks tada jūsų gyvenimo credo?

Neįsivaizduoju. Mano gyvenimo credo galėtų būti šūkis „Nevėluok!“ Nu, niekada nevėluoju. Negaliu. Nemėgstu vėluojančių. Nemėgstu tų, kurie žodžio nesilaiko. Negaliu. Būna, kad jau prieinam iki tokio lygio, kad išvis nebeklausai, praleidi (pažadus – L. J. pastaba) pro ausis. Žada sau žmogus po pusvalandžio ar po penkiolikos minučių ką nors, ir žinai, kad gali drąsiai uždėti dar valandą. Čia jau viršūnė!

Kas jums yra vertybė, prioritetas?

Tai paprasčiausiai tos amžinos savybės. Vertybė, prioritetas yra dorumas žmogaus, neveidmainiškumas žmogaus – amžinos vertybės… Tai ir yra tos dorybės, kurios, taip sakant, visada žavi ir norisi jas daugiau pajusti. Bet visaip juk būna. Tas gyvenimas žmones užtrina. Kad žmonės atsivertų tokie, kokie jie iš tikrųjų yra… Kartais jie patys savęs nežino, tiesa? Mus gi ta gyvenimo rutina užtrina. Juk, sako, vaikai gimsta visi dori, visi geri… O kas paskui? Gyvenimas su mumis kažką padaro…

Gal išmokstame gyventi?

Jeigu išmokstam, tai gerai. Gerai. (juokiasi) Kiti labai sunkiai mokosi… Iš to nelaimės, bėdos visos.

Negaliu nepaklausti apie darbą. Kas jums artimesnis – teatras ar kinas?

Dabar aš, žinoma, daugiau teatre būnu. Nuo kino dabar esu šiek tiek atitolusi. Kas yra artimesnis, net nežinau. Kontaktas su žiūrovu visur yra. Jeigu ne gyvas, tai įsivaizduojamas. Galbūt darbo principas su vaidmeniu šiek tiek kitoks. Man savotiškai darbo stilius kine įdomesnis. Manau, artimesnis yra kinas.

Turbūt vaidmenų daugiau sukūrėte teatre?

Ne. Kažin. Gal po lygiai… Kas link kino, tai daug labai vaidmenų sukurta televizijoje. Nu vis tiek darbas prieš kamerą. Televizijoje – su pertraukom. Suprantat, man vis kažkaip viskas gabalais, etapais dėliojasi. Ne ištisinis tas darbas kine… O ištisinis – jau teatre. Yra skirtumas, kokybė kita dirbant prieš kamerą. Reikalauja, pavyzdžiui, režisierius to vadinamojo „metimo per rampą“. O tada, jeigu kažkaip pasistengi – balsu ar kuom nors dar, tai tada iš karto tokiu teatru „pakvimpa“.

O mes šiandien visi labai norime natūralumo ypatingo. O kai jo daugiau, tai vėl blogai. Sau po nosim burbam – žmonės nesupranta. Nors čia jau technikos dalykai. Kita technika, taip.

Prisimenu jus būtent iš televizijos spektaklių. Prieš akis tebestovi Barbora Radvilaitė, iš atminties neišdyla Marcė. Esate sukūrusi daugiau įsimintinų moterų vaidmenų. Ir tokios skirtingos tos moterys. Ar sunku buvo vaidinti kilmingas asmenybes?

Negaliu sakyti, kad nenorėjau tų vaidmenų. Įdomūs man jie. Nedaug čia pas mus jų yra. Viena vertus, ieškome tokių moterų literatūroje, istorijoje. Kita vertus, ne visai atsitiktinumas, kad man teko jas vaidinti. Mano vyras yra gerai susipažinęs su Lietuvos istorija, nes pagal išsilavinimą jis yra archeologas, beveik istorikas. Galima sakyti, jis pasiaukojo man parašydamas trijų veiksmų dramą apie žymias skirtingų istorinių laikotarpių lietuves: „Karalienė Morta“, „Kunigaikštienė Ona“ ir „Valerija“. Pirmąją dramą  pastatėme su Kelmės mažuoju teatru ir režisieriumi Algimantu Armonu. Spektaklyje vaidinau karaliaus Mindaugo žmoną. Man tai buvo didelis moralinis pasitenkinimas ir savotiškas atpildas.

Kurios iš šių moterų asmenybė jums imponuoja? Galbūt norėtumėte į ją lygiuotis?

Ne, ne, to nesiekiu. Aktoriui kaip tik labiau norėtųsi save geriau pajusti ir suprasti, nes pereini tiek vaidmenų, kad kartais pats nebežinai, kas esi. Aktoriui pastovus klausimas, kaip išlikti savim.

Ar lengvai išeinate iš tų vaidmenų?

Išeinam, žinokit, juk visi čia mes… prie teatro (šypsosi), ne vien aktoriai. Yra būdų išeiti.

Kokie tie būdai? Knygos? Kinas? Kelionės?

Visko reikia. Poilsio vienatvėje, kad niekas nekvaršintų galvos. Mintis juk reikia susirinkti, save susirinkti. Kažkur tai nusikelti norisi. Gali ir filmą – bet kokį – pažiūrėti. Kartais žiūri, kad tik žiūrėtum, o mintys vis tiek kitur… Jau kažko sunkaus nesinori tada. Nelabai jau tada gali ir į knygą lįsti.

Bet jūs mėgstate skaityti?

Skaitau. Esu apsikrovusi tom knygom. Bet sunku viską suspėti, nes yra dar studentų, kuriems dėstau. Vis skaitau „kokią reikia“ literatūrą, o savo malonumui nebeužtenka laiko. Bet skaitau. Ir mėgstu skaityti.

Kokios knygos jums patinka? Ką skaitytumėt, jeigu turėtumėt daugiau laiko?

Klasiką, žinoma, aukso fondą. Tiek yra gerų kūrinių, mes jų iki mirties neperskaitysim. Juo labiau kad kitą kartą norisi grįžti prie jų ir skaityti iš naujo.

Ar turit mėgstamą knygą, autorių?

Žinot, viena tokia atsirado. Austrų rašytojos Marlen Haushofer romanas „Siena“. Atradau ją visai neseniai, pavadinimas mane suintrigavo. Perskaičiau, ir kažkas manyje liko. Vežiojuos ją su savimi. Ir dabar turiu. Vis negaliu suvokti, kas mane taip užkabino. Faktiškai dar nėra buvę, kad taip norėčiau prie knygos grįžti… Mėgstu skaityti moteriškas knygas. Paprastai ieškau tokios literatūros. Skaitau apie moteris, moterų išgyvenimus, vis pagalvodama, kaip galėčiau kada nors visa tai realizuoti scenoje. Jaudinančią literatūrą labiau mėgstu.

Koks naujausias jūsų kuriamas vaidmuo? Kada ir kur galėsime jį pamatyti?

Dabar bandome su kolega Kęstučiu Žilinsku pastatyti absurdo pjesę. Tai man visai nauja patirtis. Jau repetuojame. 2017 metais norėtume būti įtraukti į repertuarą.

Jeigu ne aktorystė, kas tada? Ką dar norėtume gyvenime veikti?

Labai norėčiau aplankyčiau visas šalis, kurių nemačiau. Nors keliauti dabar jau darosi pavojinga. Baisu net į Europą važiuoti. Nebesaugu. Bet vis tiek važiuočiau ir važiuočiau visur su malonumu, jeigu kas nors už keliones sumokėtų (juokiasi). Rimtai, jeigu turėčiau maišą pinigų, gal nieko daugiau ir nedaryčiau, tik keliaučiau aplink pasaulį. Tai galėtų būti mano profesija – keliautoja. Bet palapinėse gyventi nenoriu. Reikia komforto.

Kadangi artėja šv. Kalėdos, nuoširdžiai klausiu: kokios dovanos norėtumėte iš Kalėdų Senelio?

Man nereikia jokių dovanų. Nenoriu ir nelaukiu. Niekada nesitikėjau ir nelaukiau, kad kas nors ką nors man dovanotų… Ir komplimentų nemėgstu. Kažkaip įtartinai visada žiūriu į tuos, kurie giria.

Kodėl?

Manau, žmonės linkę gražbyliauti. Sau esu reikli, save kritikuoju be gailesčio. Turiu tokią bjaurią savybę. Atsargiai vertinu kitų nuomonę. Nors, žinoma, komplimentai pradžiugina ir leidžia pasitikrinti, bet vis tiek klausydamasi kitų mintyse replikuoju: „Aš pati geriau žinau“.

Jūs iš tiesų esate įspūdinga moteris.

Galbūt. Tačiau ne visada tai padeda vaidmenims. Kai kam galbūt per graži, per įspūdinga. Režisieriams to nereikia.

Kalbėjosi Laima Juzulėnienė, kultūrinės veiklos vadybininkė
Ievos Slonksnytės nuotr.