Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) vasario 17 d. paskelbė kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Šis konkursas skirtas praėjusiais metais išleistai lietuvių grožinei literatūrai. Dar kelios dienos prieš Vilniaus knygų mugę, kuomet buvo paskelbta kūrybiškiausia knyga, ta proga pasikalbėjo trys literatūros mylėtojos ir pagalvojo, kad jų pasisakymai gali būti įdomūs ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos bičiuliams.
Taigi apie šias ir kitas knygas kalbasi ŠAVB vyr. metodininkė Dalia Jakaitė, VUŠA doktorantė Edita Puskunigytė ir Vinco Kudirkos muziejaus vedėja Vida Endriukaitytė.
DJ. Mūsų pokalbį pradėkime nuo bendrų pasvarstymų. Kaip jums atrodo, ką šiandieniniame lietuvių literatūros lauke reiškia neseniai LLTI paskelbtas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas?
EP. Neabejotinai tai vienas laukiamiausių literatūros lauko įvykių. Patekimas į šį sąrašą autoriui turbūt yra savotiškas įšventinimas į rašytojų panteono gretas. Jei jame esi, vadinasi, iš tikro egzistuoji. Į jį patekti vienodai svarbu tiek vyresniajai rašytojai kartai, tiek debiutantams. Prisimenant Pierre‘ą Bourdieu, tai tarsi nuolatinės varžybos dėl galios lauko, dvyliktukas yra kaip viena iš šių varžybų dalių. Verta kelti klausimą, kokias šiuolaikinės literatūros tendencijas konkrečiai mums liudija šis dvyliktukas. Debiutantams Ievai Dumbrytei ar Ramūnui Liutkevičiui – tai tikrai nemažas žingsnis konkurencingame literatūros lauke. Vyresniajai kartai patekimas į sąrašą, ko gero, yra savotiškas patvirtinimas apie užimamą poziciją, gebėjimą vis dar būti originaliu ir įdomiu, tarsi peraugti save, savo ankstesnes knygas. Dažnai taip nutinka, kad autorius patenka ne pirmą kartą, šįkart, pavyzdžiui, Gytis Norvilas. Jis jau du kartus yra pelnęs kūrybiškiausios knygos titulą. Ir man subjektyviai atrodo, kad į šį ar ankstesnius dvyliktukus nepelnytai nepatenka Kristina Sabaliauskaitė ar kita labiau skaitoma literatūra.
VE. Reikia sutikti, kad tai galios svertai. Šie dvyliktuko rinkimai priklauso LLTI, kuris iš esmės yra literatūrologinio elito viršūnės, kopos ir aukščiausias jų smaigalys. Taigi taro kitų rinkimų šie išskiria ar turėtų išsiskirti savo profesionalumu. Todėl čia patekti, aišku, yra prestižo reikalas. Man atrodo, kad tas žodi „kūrybiškumas“ yra toks sąlygiškas. Tai tarsi diplomatiškas būdas apibendrinti tiesiog kokybišką literatūrą. Apskritai premijos yra svarbu. Kiek pamenu, Lolita Varanavičienė yra sakiusi, kad premijos yra nurodomos kaip argumentas konkretiems vertimams, leidybai.
DJ. Trumpai grįžčiau prie minties, kad vardai kartojasi. Gal tai ir nėra svarbiausias dalykas galvojant apie dvyliktuko rezultatus. Tai, matyt, neišvengiama. Svarbiausia, kaip atrodo konkreti knyga, ar ji, kaip sakot, kokybiška. Bet, žinoma, kai autorius kartojasi, neišvengiamai atsiranda lyginimas, kyla klausimas, ar knyga toki pat gera kaip anksčiau. Ir iš tiesų tai viena iš rašytojo įvertinimo formų. Bet ne mažesnis literatūros laiko įvykis yra, tarkim, Jotvingių premija. Dar norisi akcentuoti, kad panašaus įvertinimo reikia ne tik autoriui, bet gal dar labiau skaitytojui, kuris nori susigaudyti knygų pasaulyje. Dėl Sabaliauskaitės man kaip ir aišku, kodėl jos knygos nepatenka. Populiarumo, skaitomumo siekis ar netgi tam tikras programiškumas, sakyčiau, yra pirma kūrybiškumo, kūrybinio savaimingumo. Nors, aišku, įmanomas ir kitas vertinimas. Grįžtant prie dvyliktuko, LLTI informacijoje teigiama, kad praėjusių metų „knygos liudija vykstant generacijų pokytį – nauja stiprių debiutantų karta atsisako įprasto lyrizmo plėtodami grotesko ir farso tradiciją.“ Kaip manote, ar šis debiutantų apibūdinimas galioja ir išrinktam dvyliktukui?
EP. Aš ne visai supratau tos frazės. Ar tai reiškia, kad Ramūnas Liutkevičus, narstydamas psichologines vienatvės, skausmo ir kitas problemas, pirmiausia renkasi farsą? Jo poezijoje, manau, daugiau absurdo, na, gal grotesko. Tikriausiai čia turima omenyje Ievos Dumbrytės romanas Šaltienos bistro. Man jis pasirodė visai patrauklus dėl savo magiško realizmo, farso, juodojo humoro, įprastumui, kasdienybei priešingo gyvenimo vaizdavimo. Pagrindinis romano personažas – groteskišką darbą kiaulienos pramonės srityje gavęs istorikas. Mėsos ir kaulų kremzlių gremžimas atrodo kaip įdomi šiuolaikinio gyvenimo metafora. Nustebina ir atsiradęs Mesijo motyvas, religinio gyvenimo parafrazės. Tiesa, kyla klausimas, ar kūrybiškos knygos „diagnozei“ nekenkia stiprus bendrumas su šiuolaikiniu prancūzų romanu, tiksliau, Marie Darrieussecq Truizmais, kiek šis faktas gali padėti ar pakenkti bandant pelnyti kūrybiškiausios metų knygos titulą? Nepaisant to, autorės vaizduotė nenuginčijama, o kūrybinė žaismė – vienas pagrindinių šios pradedančios prozininkės bruožų. Kalbant apie Liutkevičiaus debiutinę knygą Šokis įsuka šviesą, norisi pabrėžti ryškią atviros poezijos dominantę. Man ji atrodo ypač gera dėl gaivališko, neretai šokiruojančio sąmonės prasiveržimo, skausmo, savito vienatvės patirčių pasaulio. Eilėraščio centre dažnai yra žmogus su itin aštriomis, intensyviomis patirtimis. Viena pagrindinių poezijos temų ir kartu vertybių yra rašymas, kūryba. Tai išties originalus ir drąsus debiutas, vienas verčiausių poetų šiandien, kalbantis ne tik jaunajai kartai.
DJ. Grįžtu prie LLTI žinutės. Tolesnė mintis toje pat informacijoje po debiutų aktualizavimo yra tokia: „Pripažintų autorių naujos knygos dažniausia nepateisino skaitytojų lūkesčių, jose vengiama kelti rimtesnes problemas, akivaizdūs išsirašymo ženklai. Vyresnės kartos kūrėjai tarsi kartoja save, tiražuodami ir neretai užsižaisdami citatomis iš ankstesnių kūrinių.“ Tad kitas mano klausimas – ar jūsų lūkesčius pateisino į dvyliktuką patekusi vyresnioji karta, turbūt reikėtų sakyti – kartos? O gal kas nors kūrybiško liko už šio sąrašo?
VE. Man atrodo, kad per žiauru taip sakyti, taip suabsoliutinti, kad pripažinti autoriai išsirašė… Nemanau, kad taip yra. Be to, galima klausti, kodėl šiame dvyliktuke nėra Vandos Juknaitės knygos Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. Man ji atrodo vertinga
EP. Aš tai sutikčiau su tuo, kad vyresnioji karta daugiausia atrodo išsikvėpusi. Būčiau už didesnį dėmesį jauniems autoriams. Mano minėtas Ramūno Liutkevičius, Linos Buividavičiūtės Tamsieji amžiai – štai šiomis knygomis norisi džiaugtis ir sakyti – štai, turime, kas pakeis senąją kartą. Šios knygos patraukia tiek temų sudėtingumu, tiek savo formos daugiasluoksniškumu. Man jos atrodo labiau originalios, naujos nei, tarkim, Gyčio Norvilo knyga Akla valtis, kurioje daug kas pasikartoja. Gal ir ne iš vyresniųjų, bet iš ne pačių jauniausių aš pasigedau Aivaro Veiknio knygos Mamuto medžioklė. Man patinka joje esantis tradicijos išsaugojimas, istorijos pasakojimas, žemiškumas, vyriškas emocijų pasaulis. Nors gal ir klystu labiau akcentuodama jaunuosius. Bet ar tikrai nėra Kornelijaus Platelio ar Gintaro Grajausko išsirašymo?
DJ. Prieš pasakydama savo požiūrį į Gintarą Grajauską, norėčiau suabejoti dėl kitko: literatūros procesas nėra toks, kad iš karto reikėtų ką nors kuo nors keisti. Svarbiausia konkrečios personalijos, knygos. Tai įrodo ir Vanda Juknaitė. Kodėl nepateko jos knyga? Gal dėl savo žanro. Tai ir asmeniškai, ir literatūriškai, ir socialiai labai stiprūs užrašai…
VE. Bet tai apysaka. Ir man ji atrodo vertinga. Po ilgos tylos autorė labai taupiai kalba apie gyvenimą. Apie save pirmiausiai. Apie pasirinkimus. Apie gyvenimą, kuris gal jau atrodo girdėtas, bet tai tokia pamatinė būtis, į kurią reikia nuolat atsisukti.
DJ. Gintaro Grajausko Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms man išties neatrodo tokia stipri kaip ankstesnės poeto knygos, ne tokia poetiškai efektinga, talpi. Tačiau tai, ką čia skaitau, nepraranda grajauskiško unikalumo, tarkim, geros jausmingumo ir ironijos sąveikos, variantinio pasikartojimo įtaigos, o dar įdomi pasaulį stebinčio subjekto laikysena. Patrauklus ir tas tarsi nekaltas, neutralus kalbėjimas apie Dievą. Ir ką reiškia vien jau pirmas knygos eilėraštis – „Aklas pasimatymas“: tai novelės intrigą turinti istorija apie mįslingąjį „aš“, galų gale paaiškėjant istorinei ir kūrybinei jo tapatybei. Berods Sigitas Parulskis yra sakęs, kad nerašo ir nemėgsta poezijos apie poeziją. Aidas Marčėnas, Gintaras Grajauskas ją rašo ir rašo, sakyčiau, labai patraukliai. Labai gera ir Grajausko knygos pabaiga, gal vis dėlto geriausioji knygos dalis – paguodos giesmės, šiuolaikiška maldos laikysena kreipiantis į atsirandantį ir vėl pranykstantį ar visai nesantį Dievą. Tokį jį prisimenu ir iš ankstesnių knygų. Kornelijaus Platelio knygoje Korijantys veidrodžiai mane kiek nustebino tarsi matematinio mąstymo poetika. Bet daugiau randu ankstesnio savęs tęstinumo. Vis dėlto norisi akcentuoti ir kūrybišką vieno ir kito autoriaus žvilgsnį į šiuolaikines pandemijos realijas… O kas dar liko nepasakyta apie kūrybišką poeziją 2021-ųjų poeziją?
EP. Kūrybiškumu iš viso dvyliktuko man neabejotinai išsiskiria Dainius Gintalas. Skaitytojai autorių vertina už žodžio žaismę, vaizduotę ir atvirumą. Man įdomūs jo knygoje plėtojami santykiai, meilės, aistros, erotikos inkliuzai. Vienos vasaros giesmė, skirtingai nuo prieš tai išleistos poezijos knygos Adatos, pasižymi ne tik ypatinga rašymo maniera, bet ir visą kūrinį persmelkiančiu organiškumu. Poema yra lyg vientisas postmodernus pasakojimas, įvilktas į antikinį giesmės rūbą. Skaitytojui atsiveria vis naujos laiko, meilės, vaikystės ir paauglystės patirtys. Meistriškai už nosies, Gintalas, įtraukia į ištisą subjekto sąmonės srautą. Tarsi plaukdamas šia poema, skaitytojas patiria netikėtą malonumo, šleikštulio, erotikos išgyvenimą. Man įdomi ir minėta Lina Buividavičiutė. Jos knyga Tamsieji amžiai nagrinėja brendimą, obsesiją, patologiją, protą atimančią aistrą, kūniškumą, destruktyvią aistrą ir lytinę tapatybę. Autorė tarsi tęsia feministinę Birutės Pūkelevičiūtės tradiciją. Moteriškumo, motinystės, geismo temos šokiruoja savo atvirumu. Erosas poezijoje atsiskleidžia per intensyvias ribines patirtis. Knyga sudaryta iš ciklų, kurie taip pat išduoda sudėtingą ir daugiasluoksnį Buividavičiūtės poetinį pasaulį: „Erosas“, „Sindromai“, „Miestai ir žvėrys“, „Nemeilė“. O ką jūs manote apie Linos kūrybą?
DJ. Man ji kiek mįslinga. Sutinkant su tuo, kas pasakyta, intertekstiniai Linos Buividavičiūtės eilėraščiai kelia ir šiokių tokių abejonių. Kartais sunku pasakyti, kodėl kai kurie intertekstai, tarkim, Tomo Vaisetos romane atrodo labai organiškai, o kitais atvejais tarsi per daug programiški, iliustratyvūs, pernelyg matomi. Kita vertus, Oskaro Milašiaus, Ričardo Gavelio parafrazės Buividavičiūtės knygoje Tamsieji amžiai vertos dėmesio. Nors ir su abejonėmis, verta pasivaikščioti po poetės miesto ir miestų erdves, mane labiau patraukė žmogaus ir vietos santykis. Taigi, dar vienas klausimas – o apie kokį gyvenimą pasakoja kūrybiškiausi 2021-ųjų romanai? Ar kyla kokių nors abejonių dėl jų kūrybiškumo? Žinau, kad Vidą sudomino konkrečios vietos Sandros Bernotaitės romane, o kas dar?
VE. Taip, mane Sandros Bernotaitės romanas Chimeros akys sudomino dėl vietos, kuri vaizduojama, konkrečiau – dėl Gelgaudiškio ir Kauno, bet ir dėl laikotarpio. Autorė akivaizdžiai yra patobulėjusi, palyginti su ankstesnėmis knygomis. Man patinka jos pasirinkimas kalbėti apie tarpukarį, jo gyvenimą parodyti per konkrečios kelionės siužetą. Ir tai atrodo verta dėmesio. Kaip bebūtų keista, tarpukaris ne taip dažnai vaizduojamas šiuolaikinėje literatūroje. Aišku, galima prisiminti būtent šiuo metu gausėjantį dėmesį. Savo vaizduote ir pasakojimu prie meninės literatūros priartėja Norberto Černiausko knyga 1940. Paskutinė Lietuvos vasara. Bernotaitės knygoje karo nuojauta dar labiau pabrėžiama ir dėl to požiūrio taškas ne toks originalus. Man kilo mintis, o kaip žiūrėtume į šias knygas, jei nebūtume dabartinių grėsmių situacijoje. Man atrodo, kad Bernotaitės romano vertinimas išsakomas turint galvoje šių dienų kontekstą. Ryšys su dabartiniu laiku yra svarbus. Nors kartais romane išreiškiamos feministinės idėjos ir kelia abejonių. Į XX a. pradžios moters mąstymą įdėtas XXI a. moters mąstymas, ir tai neatrodo labai gerai.
DJ. Sutinku dėl šiuolaikinių realijų atgarsio romano Chimeros akys. Pajuokaujant galima sakyti, kad rinkimuose ir pačioje knygoje atiduota duoklė Kaunui – kultūros sostinei. Nors ši „duoklė“ yra ir visai kūrybiška pažintis su tarpukariu. Dėl kitų kontekstų… Tai, kad Salomėjos Nėries ir Jono Aisčio figūros dėl žaismingumo, ironijos ir kartu dramatizmo primena Mariaus Ivaškevičiaus Madagaskaro pasaulį, turbūt nėra blogai… Matyti išstudijuota medžiaga, šiai pažinčiai pasirinkti įdomus gyvenimiški fenomena, kad ir ta pati įvairias religines ir literatūrines bendruomenės būrusios kelionės į gamtą. Atsiranda ir netikėtos rašytojų interpretacijos. Bet lieka ir keistas ne tiek veiksmo, savaimingo pasakojimo, kiek gyvųjų paveikslų įspūdis; ir dialogai tokie iliustratyvus, pasikartojimai ne visai tikslingi. Panašaus mano pritarimo su tam tikromis išlygomis sulaukė ir Undinės Radzevičiūtės romanas. Viena vertus, Minaretas ir 7 yra patrauklus kaip autobiografinio romano variantas. Tačiau jis sukelia ir tam tikrą sumišimą. Nepaisant išsaugoto rašytojos stiliaus, ryškių personažų, ironijos tam tikrų stereotipų atžvilgiu, palyginti su Grožio ir blogio biblioteka ar kitais autorės romanais, Minaretas ir 7 atrodo keistai. Greitai perskaitomas, labai įdomus kaip tam tikras Bibliotekos komentaras, kontekstas, priedas… Gal ir klystu, bet pasigedau atskiro romano vientisumo ar tiesiog to įspūdžio, kurį sukeldavo ankstesni autorės tekstai. Nuo rašymo klausimų tarsi atsiribojantis skyrius „Post Bambergas“ nuskamba kaip kito autorės romano – Žuvys ir drakonai atgarsis: dėl moterų charakterių, paranojinės elgsenos. Bet Minarete yra ir įdomių dalykų: tarp gyvenimo ir vaizduotės įsikuriantys personažai atrodo esą kalti dėl atitinkamos rašytojo savijautos.
EP. Undinė Radzevičiūtė literatūros lauke turi tvirtą savo poziciją, akcentuoja, jog neskaito lietuvių autorių. Ir ji man atrodo panašiai kaip Kristina Sabaliauskaitė užima populiariosios literatūros poziciją. Bet kažkodėl ją labiau myli.
DJ. Na, man kaip ir aišku, kodėl. Trumpai tariant, tas dialogų „paprastumas“ yra tik tariamas. Radzevičiūtės tekstai kur kas sudėtingesni ir kartu su stipresne žaismo, vaizduotės, komizmo jėga. O kaip jums Tomas Vaiseta? Tiek daug kalbėta apie Ch. – kritikų ir paties autoriaus, kad lyg ir nesinori kartotis…
VE. Kaip ir Norberto Černiausko atveju, veikia gera Vilniaus universiteto istorikų mokykla. Man atrodo, tai labai geras Vaisetos kaip istoriko ir gero pasakotojo derinys. Gal ne visai į temą, prisimenu šios knygos pristatymą Višinskio bibliotekoje, per kurį, deja, daugiausia buvo kalbama tik apie asmeninį Vaisetos ir Mindaugo Nastaravičiaus gyvenimą. Yra tikrai daugiau apie ką kalbėti, ir Vaisetos romanas nusipelno dvyliktuko.
DJ. Turbūt pasikartosiu primindama tik kelis Ch. Akcentus. Šis romanas yra pasakojimas apie gyvenimą kaip biblioteką ir gyvenimą kaip teatrą, dar gyvenimą – kaip ritualą, o viena ar kita yra pažeista, nestabilu, siaubinga tarsi būtum pragare. Dabar prisiminiau, kad pats autorius kviečia neapeiti ten vaizduojamos skaistyklos. Kitas dalykas – istorinio mąstymo, religinės patirties persmelktas pasakojimas įtraukia netikėtais, nenuspėjamais posūkiais, savitu sąmonės srauto judėjimu, kuris kiek primena ir absurdo klasiką. Nenuspėjamas yra ir pats Šarlis. O gyvenimą kaip ritualą struktūruoja ir katinai, iš kurių judesio, žvilgsnio galima pažinti pasaulio paslaptį. O kur dar kalba? Norisi atsiversti ir cituoti kone aforizmais (gerąja prasme) tampančias ištarmes. Viena mintis tiktų kalbant apie kūrybiškumą. „Kūryba mat tėra siekis priartėti prie šios tobulybės, tai yra savęs. Išeitų, kad žmogaus vaizduotė – savimyliškas žiūrėjimas į veidrodį.“ Ir dar viena: „Aplestos gamyklos yra mūsų vaizduotės pabaiga.“ Iš tiesų romanas yra ir apie pabaigą – ne tik žmogaus, bet ir kultūros; vienas baisiausių dalykų yra ir dabartinio laiko atgarsių turintis bibliotekos uždarymas. Galvojant apie šių dienų (pandemijos) realijas literatūroje ir ne tik todėl į dvyliktuką būčiau įtraukusi ir Rolando Rastausko knygą Venecija tiesiogiai: ir dėl naujo žanrinio braižo, dėl asmeninių santykių, kurie leidžia pajusti ir globalesnes problemas.
EP. Dėl klausimo, kokių romanų galbūt trūksta dvyliktukui. Mano nuomone, sąraše turėjo būti Dainiaus Vanago romanas Oderis – vien dėl konkurencinės įvairovės ir kaip tikrai geras distopinio žanro romanas, pasakojantis apie netolimą ateitį 2050-aisiais. O dėl tų romanų, kurie sąraše – dar liko neaptartas Valdo Papievio Ėko. Ar nesusidaro įspūdis, kad lietuvių literatūra nepabėgo toli nuo Jono Biliūno temų? Šuns problema aktuali net ir apokalipsės apimtame Paryžiuje… Ką dar galim pasakyti apie Papievio kuriamą socialinį pasaulį ir ar tai yra romanas?
DJ. Valdo Papievio romane, be kita ko, randame įdomų Paryžiaus Dievo motinos katedros gaisro atgarsį. Jis lyg ne svarbiausias, bet persmelkia visus kitus įvykius. Irgi norisi pacituoti: „Kad ir kaip keista, man atrodo, jog Dievo Motinos katedrą glostančios liepsnos mus laimina į kelionę – į vienintelį mums likusį kelią, kuris veriasi prieš mus, bet kuriuo mes nenorime eiti.“ Minėtas socialinis pasaulis atsiskleidžia iš Papieviui įprastos meistrystės aprašyti vaikščiojimą, judėjimą, dar labiau iš emigrantų, pabėgėlių temos. Odilė arba Eiti turėjo stipresnę veiksmo ir emocinę įtaigą. Šis pasakojimas dar labiau lėtas, klaidžiojantis, melancholiškas, liūdnas. Tai liūdnas romanas apie namų paieškas ir benamystę, bet tas liūdnumas, melancholija yra kūrybiški… Pats Ėko – gal ne visai biliūniškas. Jis ir realus, ir magiškas, simbolinis. Nors literatūrinių asociacijų tikrai gali būti, man šiuo atveju su Gabrielos Camara romanu Činos Airon kelionės. Labai geras Papievio knygos viršelis…
VE. Iš tiesų pakalbėkim apie vaizdą. Kažkas plūdosi, kad mes nesam profesionalai ir negalima vertinti viršelių. Aišku, yra ir kiti – meniškiausios, gražiausios knygos rinkimai. Kiekvienais metais skelbiamas Knygos meno konkursas, kurias atrenka profesionalai. Bet aš esu pirkėja, skaitytoja ir galiu vertinti.
EP. Labai geras Buividavičiūtės knygos viršelis, atspindintis Tamsiųjų amžių charakterį. Labai originalus ir įtaigus Dainiaus Gintalo knygos viršelis. Jį malonu liesti. Iš gražiųjų knygų paminėčiau ir Nijolės Daujotytės poezijos knygą Aiški linija.
VE. Visada labai ryškūs, išsiskiriantys Radzevičiūtės knygų viršeliai patraukiau skaitytojo akį. Bet kažkodėl į Knygos meno konkursą neįtraukta.
DJ. Įspūdį daro ir Paulinos Pukytės knygos Lubinas ir seradėlė viršelis. Kodėl nepakalbėjom apie ją? Nes ji mus visiškai sutrikdė savo keistumu? Bet šis keistumas turbūt nekelia abejonių dėl savo kūrybiškumo?
EP. Knyga išskirtinai daugiažanrė. Skaitytoją pasitinka įvairiausi eksperimentiniai tekstai – pjesės, proza, kažkas panašaus į poeziją. Sąmonės rautas, įtraukianti siužetų žaismė, dialogų intensyvumas ir dinamika… Skaitytojas patiria kažkokį banalių frazių terorą, jį atakuoja tos banalios frazės, kurios tampa parodijos, taiklios ironijos taikiniu.
DJ. Man įspūdį ypač padarė pjesė „Kalno poza“. Gal esama ir ostrauskiškos stilistikos. Bet sukuriami originalus gyvenimiški personažai – su istorine ir mitologine savo atmintimi (Homeras, kitoje pjesėje – Thomas Mannas…), bet ir su šių dienų medijų, kita kasdiene patirtimi. Vienas svarbiausių knygos dalykų – komizmas, juoko kultūra. Keista kalba: tarp minimalizmo ir absoliučių dviprasmybių. O ką reiškia vien jau pjesės komentarai? Iš pirmo žvilgsnio – neaišku, ką reiškia; bet tai ir įrodymas, kaip visiškai minimalistine forma galima sukurti kelis balsus, atbalsius apimantį konfliktą, keleriopą tos pačios frazės interpretaciją.
EP. Tai ir savotiška manipuliacija klasikiniais literatūriniais tekstais.
DJ. Ačiū už pokalbį.
2022 m. vasario 26 d. Vilniaus knygų buvo paskelbta kūrybiškiausia metų knyga – Ievos Dumbrytės romanas Šaltienos bistro. Kaip pastebėjo komisijos nariai, pirmą kartą išrinktas debiutinis romanas. paskutinis trijų literatūros mylėtojų pastebėjimas: dėl sukurtos pasakojimo ir siužeto intrigos, dėl socialinės vaizduotės, dėl socialinių bei mentalinių ribų bei paribių, dėl siaubo ir trilerio stiliaus, dėl juodojo humoro ir farso, dėl paprastos, bet ne prastos kalbos, dėl gerai suredaguoto teksto – turbūt verta.
Apie literatūrą esu kalbėjusi ir rašiusi įvairiai: akademiškai ir kasdieniškai, monologiškai ir dialogiškai, aiškiai, suprantamai ir nelabai, iš religinio ir stilistinio požiūrio taško… Į šiuolaikinę literatūrą teko gilintis dirbant su studentais, rašant apie poeziją ir tiesiog kalbantis su kuo nors prie vyno taurės ar „messengerio“ langelio. Pokalbis (su kūriniu, kitu asmeniu…) – tai galėtų būti viena svarbiausių gyvenimiško požiūrio siekiamybių, į literatūrą žvelgiant visaip.
Ką reiškia gyvenimiškai? Daugiau dėmesio kūrinyje slypinčiai gyvenimiškai kasdienybei įvairiais jos pavidalais, teksto sąsajai su asmeninėmis, subjektyviomis mano ar kito patirtimis. Viso to galima tikėtis iš knygų pristatymų, mano pačios ir kitų autorių rašomų naujausių knygų recenzijų. Tarsi nieko naujo ir ypatingo? Bet naujų patirčių vis pasiūlo pati literatūra.
Doc. dr. Dalia Jakaitė