Šiandien rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ Šiaulių dailės mokyklos mokytojas Ugnius Ratnikas apžvelgia dvi knygas:
- Etty Hillesum, Mąstanti barako širdis: laiškai iš Vesterborko lagerio, vertė Aušra Gudavičiūtė, Vilnius: Abigailė, 2021.
- Romualdas Dulskis, Evangelija pagal Konfucijų: konfucianistinis išminties kelias ir jo svarba krikščionybei, Kaunas: Naujasis lankas, 2021.
Koks neramus šis laikas. Pavasarį prasidėjo karas Ukrainoje, šiandien ir vėl naujas eskalacijų šuolis, branduoliniai grasinimai, žudynės. Pirmas karo savaites viskas, kas buvo žemiška, nutolo, o liko tik klausimai, klausimai, klausimai. Svarbūs klausimai. Kokia prasmė? Kodėl vėl tai vyksta? Kas yra negerai su žmonėmis? Kodėl mes vis žudome vieni kitus? Kodėl mūsų – žmonijos – istorija kartkartėmis štai taip aptemsta, ir kur ieškoti šviesos?
Kaip tik šį pavasarį, po pirmųjų trijų savaičių šoko (visi sutikti tiek darbe, tiek gatvėje tik ir kalbėjo apie „Javelin“, o ir pats negalėjau atsitraukti nuo naujienų srauto, kuriose mačiau gatvėse gulinčius nužudytų žmonių kūnus, griaunamus miestus ir skausmą, skausmą, skausmą), sutikau du knygų autorius, kurie man padėjo kartu pažvelgti į tuos svarbiausius žmogui kylančius klausimus.
Tad susipažinkite. Pirmoji mano sutikta knygos autorė buvo Etty Hillesum, jauna Olandijos žydė, kuri svajojo tapti rašytoja, tačiau, Hitleriui okupavus Olandiją, buvo įkalinta Vesterborko lageryje, o vėliau nužudyta Aušvice. Jai buvo 29 metai. Praėjus 40 metų, buvo išleisti jos dienoraščiai ir laiškų rinktinė, šios knygos sulaukė didelio visuomenės dėmesio, o Etty pelnė vienos svarbiausių XX a. olandų rašytojos vardą. Taigi, Etty, pati to nežinodama, tapo rašytoja, bet ne tik tai, ji rado atsakymus į sau užduotus sunkius klausimus.
Perskaičiau jos knygą Mąstanti barako širdis. Tai rinktinė laiškų, rašytų 1942–1943 metais kalint Vesterborko lageryje. Paskutinis laiškas, atvirlaiškis, parašytas ir išmestas jau iš riedančio traukinio pakeliui į Aušvicą (kažkas jį rado ir nusiuntė adresatui). Apie ką pasakoja ši knyga? Tai trumpi, kasdieniai laiškai, jaunos moters rašyti savo draugams apie tai, kas vyksta aplink, apie įkalintų žmonių kasdienybę, skausmą, apie vis aštrėjančią situacijos beprotybę, stovykloje esančiųjų neviltį, nužmoginimą. Tiesa, laiškai atskleidžia ir kitą pusę – stebinantį Etty ramumą, jos tiesią laikyseną, laisvą mąstymą, gebėjimą ne kartą atsitiesti, rasti prasmę gyventi. Ne veltui popiežius Benediktas XVI Etty Hillesum įvardijo kaip žmogų, kuris rado savyje atsakymą į skaudžiausią XX a. teologinį klausimą „Kur buvo Dievas Aušvice?“.
Tad kokį atsakymą rado Etty? O kad rado, liudija gal ir šie apmąstymai:
[…] atrandi, kad, sakykim, pagrindiniai gyvenimo resursai visur yra tie patys ir kad bet kurioje šios žemės vietoje galima prasmingai nugyventi savo gyvenimą (arba, priešingu atveju, numirti), ir kad Didieji Grįžulo Ratai lygiai taip pat patikimai šviečia virš tolimo kaimelio, kaip ir virš didelio miesto šalies vidury […] (Etty Hillesum, Mąstanti barako širdis, p. 20).
Atėjo akimirka, kai išgyvenę pirmąjį pervežimą manėme niekuomet daugiau nebepajėgsią būti linksmi ir juoktis, jautėmės pavirtę kitais, ūmiai pasenusiais žmonėmis, svetimais visiems buvusiems draugams. Tačiau kai atsiduri tarp žmonių, ir vėl patiri: kur yra žmonių, yra ir gyvenimas. Ir kad gyvenimas ten, kaip ir kitur, su tūkstančiais savų niuansų, populiariai sakant, yra ir juokas, ir ašaros. (Ten pat, p. 24).
Keletą gyvenime svarbių didelių dalykų reikia turėti prieš akis, o visa kita galima ramiai praleisti. Tuos keletą dalykų aptinkame visur: nuolat juos reikia atrasti savyje, kad šie mums padėtų atsinaujinti. Tačiau vis tiek kaskart sugrįžti prie to paties: vis dėlto gyvenimas yra geras. Kartais taip kreivai klojasi ne dėl Dievo valios, o dėl mūsų pačių. Ir aš liksiu prie šios nuomonės – kaip dabar, taip ir tuomet, kai drauge su šeima būsiu išsiųsta į Lenkiją. (Ten pat, 47).
Mane įtraukė Etty tekstai, ieškojau atsakymų, iš kur (iš tikro – iš kur?!) ši jauna mergina sėmėsi tiek jėgų? Iš kur tiek laisvės visame tame siaube gebėti pamatyti ir kitą gyvenimo pusę, augančią gėlę, grožį, šalia esantį žmogų? Bandant suprasti, ką svarbiausio pačioje savyje atrado Etty, atsakymas galėtų būti šis: „Manyje yra labai gilus šulinys. O tame šulinyje – Dievas. Kartais įstengiu Jį pasiekti, bet dažnai tai padaryti sutrukdo akmenys ir žvyras, užverčiantys Dievą. Tada Jį turiu atkasti iš naujo.“
***
Kitas šį pavasarį mano sutiktas autorius – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius ir kunigas Romualdas Dulskis. Jis ir teologas, religijotyrininkas, ekumenistas, sinologas, ilgametis Europos katalikų teologų draugijos Kuratoriumo narys ir šios draugijos Lietuvos sekcijos prezidentas, Akademinės krikščionybės ir religijų dialogo instituto direktorius. Dulskis – devynių knygų (tarp jų Pašaukimų teologija ir pastoracija, vadovėlis kunigų seminarijos auklėtiniams) ir daugelio mokslinių straipsnių autorius.
Perskaičiau jo knygą Evangelija pagal Konfucijų. Gal kiek netikėtas pavadinimas, tiesa? Kokią „gerąją naujieną“ nori mums perduoti autorius, žvelgdamas į tūkstančio metų senumo Kinijos išminčiaus mokymą? Išgirdau štai ką: mes galime ir turime ieškoti kelio, kaip tapti vis žmogiškesniais žmonėmis, ieškoti kelio, kaip gyventi tarpusavyje, gyventi siekiant darnos ir padėti vienas kitam augti ir bręsti, stengiantis suprasti ir pažinti, saugoti ir gerbti vienas kitą. Ieškoti „Ren – tikrojo savęs link“, „Junzi – gelminio žmogiškumo“, „Xue – išminties mokinystės“, viso to, kad taptume tikrai žmonėmis. Privalome, esame pašaukti to ieškoti. Ir šis kelias yra žmonijos istorijoje, yra žmonėse, kurie juo ėjo, jį atrado ir savo atradimais, įžvalgomis bei patirtimi pasidalijo su mumis. Noriu pacituoti vieną knygos autoriaus mintį:
Kad ir kiek gilintumėmės į Dievą, jo savybes, veikimo būdus, angelus, liturginius slėpinius ir šventąsias knygas, tikrasis mūsų tikslas yra suprasti save pačius, rasti atsakymus į pamatinius žmogiškosios būties klausimus ir kelią į gyvenimo pilnatvę. Religinio ieškojimo akstinas, jei yra autentiškas, susitelkia ties žmogaus tapatybe, jo pašaukimo samprata, dvasiniu asmens tobulėjimu. (Romualdas Dulskis, Evangelija pagal Konfucijų, p. 103).
Atsakymu į pamatinius žmogiškos būties klausimus galėtų tapti Dulskio mintis: „Autentiška Evangelija nėra praeities Evangelija, ji – šiandienė. Žmonijos istorinės raidos procese ji nuolat išnyra iš metafizinės tikrovės gelmių. Beviltiška jos ieškoti ir tikėtis ją rasti vakar dienoje, nes savo esme ji yra dabartinio meto Geroji žinia. […] Geroji žinia yra nuolat tariama, nuolat atsirandanti, nuolat gimstanti, nuolat sušvintanti mūsų sąmonėje kaip nauja įžvalga, kaip atnaujintas supratimas, subrendęs įsisąmoninimas, šiandienis nušvitimas.“ (Ten pat, p. 105).
***
Skaudus metas, daug tamsos tiek gamtoje, tiek šiandien besivystančioje istorijoje. Svarbūs, sunkūs klausimai, o atsakymų kiekvienas ieškome tiek kartu, tiek po vieną. Ieškome, gyvename, dalijamės ir vėl ieškome. Šiose paieškose ir susitinkame. O pabaigoje pasidalysiu dar vienu sakiniu iš Etty laiškų – man įstrigusiu savotišku haiku: „Kokios nuostabios psalmės. Ar žinai, galbūt kur nors Deventeryje yra laisva antklodė?“ (Etty Hillesum, Mąstanti barako širdis, p. 105). Dangus ir žemė – jie taip šalia.
Ugnius Ratnikas
Šiaulių dailės mokyklos mokytojas