Sigitas Parulskis – vienas populiariausių lietuvių rašytojų. Rubrikoje „Poviliukas rekomenduoja“ jau esame aptarę jo pirmąjį romaną „Trys sekundės dangaus“ („Alma littera“, 2015), o dabar norisi atsigręžti į autoriaus poezijos rinkinį „Pagyvenusio vyro pagundos“ („Baltos lankos“, 2009).
Sigitas Parulskis ne viename spaudai duotame interviu yra pabrėžęs, kad poezija rašoma jaunystėje, o romano žanras perimamas su branda. Vis dėlto nuomonės yra tam, kad jos būtų paneigiamos ir keičiamos. „Pagyvenusio vyro pagundos“ pasirodė po beveik dvylikos metų pertraukos nuo paskutinių rašytojo poezijos rinkinių, tad ir mes po dvylikos metų atsigręžiame į šią knygą.
Tuomet „Pagyvenusio vyro pagundos“ greit tapo plačiai aptarinėjimu eilėraščių rinkiniu, kurio vertę ir prasmių lauką papildė Zigmanto Butaučio pasirinktas knygos dizaino sprendimas. Pieno baltumo knyga panašėja į užrašinę su gumele, o viršelio vidinėje pusėje yra raudonas „vokelis“, kurį skaitytojas, pasitelkęs fantaziją, gali išnaudoti pagal paskirtį (kaupti meilės laiškus, santaupas, ar kolekcionuoti neišsipildžiusias pagundas).
Pavadinimu „Pagyvenusio vyro pagundos“ rašytojas teigia nenorėjęs akcentuoti vyro seksualinio potraukio. Tiesa, išvydus pavadinimo užrašą, kone kolektyvi pasąmonė mus veda būtent prie rašytojo nuomonės paneigimo. Galbūt tuo ir išsiskiria Sigito Parulskio kalbėjimas ir rašymas – priešpriešomis, prieštaravimais, žaidimu tarp to, kas akivaizdu ir kas numatoma, tarp bandymo nuneigti išankstinius vaizdinius ir gaivalinti kitus, tarp materijos ir subjekto fikcijų, tarp ieškojimo ir bandymo neapibrėžtai tikėti (susitaikyti su) danse macabre.
Eilėraščiai pradedami nuo subjekto-vyro susidūrimo su tarsi paraleliai kasdienybėje koegzistuojančiu moteriškuoju pradu. Moters vaizdiniai siejami su geismo, įkvėpimo, nusiraminimo, žmogaus (vyro) pradžios ir pabaigos simboliais. Tačiau moters būtis subjektui nėra suprantama, pažini. Kitaip nei subjektas, moteris gali save keisti, perkurti:
ji, kodėl ji kiekvieną vakarą
gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti
veidą, o man
o kaipgi aš
ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti <…>
su kuo nuvalyti tai, kas esu
Observuodamas moters elgseną, subjektas mąsto apie jam tenkančią atsakomybę – būti savimi, nešti savo esaties kryžių, kurio negali nusivalyti kaip moteris makiažo. Subjektas mąsto apie būtį, kuri susideda iš kasdienių televizoriaus, parduotuvių, oro uostų, garažų, Europos sostinių vaizdų. Šie vaizdiniai išauga iki būties, religinių metaforų:
kiek nedaug reikia, kad išgyventum
egzistencinę dramą <…>
tik požeminio garažo ir statybinių šiukšlių,
kurių pilna paliko kažkas, kas
lipdė, drožė, paskubom klijavo mane
Būties mitologija Sigito Parulskio kūryboje yra ne kartą kritikuojama per santykį su viršesniu už save, kuris gąsdina nuo pat vaikystės, neleidžia būti vienyje. Ir nesvarbu, ar tai būtų paslaptingasis Dievas, ar smurtaujantis tėvas, kuris yra laidojamas, bet nemirštantis pasąmonėje. Galios ir dominavimo simboliai žaloja poeto sielą:
mušdavo sūnų sunkia
sidabro taure <…>
šaukdamas, aš tau blet, parodysiu, kas
čia šeimininkas <…>
tėve, atitolink šią taurę
Tačiau kiek iš tiesų šie simboliai žaloja, o kiek provokuoja vyro-kūrėjo kasdienybės dramą, kurioje pats subjektas tampa ir valdovu, ir valdomu poezijos kūrimo lauke. Tikroji drama vyksta ne tarp moters ir vyro, ne tarp vyro ir Dievo-tėvo, bet tarp žmogaus-kūrėjo, kurio pasąmonėje ir gimsta šie vaizdiniai ir mintys. Įkvėpimų ieškoma šaldytuvuose, rūsiuose, vonioje, paverčiant juos daugiau nei kasdienybės rakandais. Tikrasis visų ginčų pradininkas – neblėstantis tikėjimas poezija ir poetinio žodžio paveikumu:
poezija dievas, kuriuo
niekas nebetiki, nebelanko jam pastatytų šventyklų
dievas, gyvenantis anapus gėrio ir blogio <…>
vis dar beviltiškai mėginantis prisikelti
iš žodžių pelenų, kas kartą beviltiškai mirštantis
popieriaus įkapėse
Šiuolaikinėje visuomenėje nebemadingas tikėjimas žodžiu subjektui yra reikšmingas, kaip būdas pasinerti į save ir į būtį, kaip jungtis tarp praeities ir dabarties. Grįžtant prie knygos pavadinimo – tai didžiausia vyro pagunda – kultūrinio lauko ir geografinės plotmės neleidžia žmogui numirti ir senti. Subjektas nuolat mintimis keliauja ir kalbasi su didžiais mąstytojais, intelektualiai slampinėdamas Vilniaus daugiabučių kiemais, garažais, metaforomis ir citatomis, ironizuodamas bando įminti būties klausimus:
jeigu ant stalo gulėtų Sokrato
nuotrauka, pacituočiau ką nors
iš Sokrato, bet tais laikais graikai
neturėjo fotoaparatų
būtų išradę, tačiau fizika ir chemija
reikalavo rankų darbo, todėl tai buvo vergų vertas
užsiėmimas, štai kodėl ant mano stalo
nėra nei Sokrato nuotraukos
nei Platono, nei Diogeno, nei
nelaimingosios Niobės
„Pagyvenusio vyro pagundos“ neabejotinai viena geriausių XXI a. pradžioje išleistų lietuvių poezijos knygų, kurioje kiekvienas gali atrasti savąją pagundą.
R. Stonkutės recenzija
Daugiau mūsų recenzijų galite rasti ir naujienų portalo Etaplius rubrikoje „Tarp knygų lentynų“.