Emily Brontës „Vėtrų kalnas“

viršelisRomanas „Vėtrų kalnas“ („Alma littera“, 2009) pirmą kartą pasirodė 1847 m. Dviejų šeimų meilės, neapykantos ir žiaurumo sagų istorijas gvildenantį romaną daugelis kritikų ir skaitovų apibūdina vartodami žodį keistas ir nežemiškas. Garsus XIX a. poetas ir dailininkas Dante Gabrielis Rossettis šiam romanui negailėjo liaupsių, teigdamas, kad tai įspūdingiausia XIX a. parašyta ir jo perskaityta knyga bei „geriausia, kas buvo sukurta per pastaruosius du amžius“. Dailininkas taip pat teigė, kad „šios knygos veiksmas neabejotinai vyksta pragare, tik žmonėms ir vietoms suteikti angliški vardai“.

Iš tiesų, Emily Brontёi savo vaizduotės ir poetiškos dvasios galia pavyksta šiuo romanu atversti visai kitokį Viktorijos laikų literatūros puslapį, kuriame pilna tamsos, gotikos elementų, paslapčių ir nežinomųjų.

Romano veiksmas pradedamas nuo pabaigos – kai netoli Vėtrų kalno įsikūrusią Strazdų sodybą atskirties nuo žmonių ieškančiam atvykėliui Lokvudui išnuomoja abiejų šių vietų savininkas ponas Hitklifas. Grėsmingo, nevaldančio pykčio ir valdingo Hitklifo bei su juo Vėtrų kalne gyvenančių asmenų charakteriai ir elgesys arba šio elgesio priežastys, apsilankius Vėtrų kalne, Lokvudui pasirodo nesuprantamos. Vos grįžęs į Strazdų sodybą jis ima smalsauti ir klausinėti apie Hitklifą prižiūrėtojos Nelės, kuri tęsia pasakojimą ir skaitytojams atskleidžia dviejų žmonių meilės, paženklintos savininkiškumu, aistra, kerštu ir brutalumu, istoriją.

Nelės pasakojimas prasideda, kai ponas Ernšo grįžta į jam priklausantį Vėtrų kalną ir kartu su savimi iš Liverpulio parsiveža tamsaus gymio berniuką. Deja, tačiau Hitklifo santykis su namiškiais komplikuotas – jo nemėgsta nei tarnai, nei Ernšo vaikai – Hindlis ir Ketrina. Ir ne tik dėl to, kad jis yra kitoks savo išvaizda, bet ir dėl to, kad yra našlaitis – niekieno sūnus, neturintis jokios praeities, jokio užnugario ir dėl to galintis elgtis ir būti bet kuo. Tai atspindi ir nuolatinis jo socialinės padėties kismas romane. Kol tėvas Ernšo yra gyvas ir rūpinasi Hitklifu, jis mokosi kartu su kitais vaikais, gyvena ir valgo name. Tačiau tėvui mirus valdžią perima sūnus Hindlis, kuris su Hitklifu elgiasi visai kitaip:

Išvarė jį gyventi pas tarnus, nutraukė vikaro pamokas ir primygtinai reikalavo, kad, užuot mokęsis, jis dirbtų laukuose; be to, vertė dirbti tokį pat sunkų darbą, kokį dirbo visi darbininkai.

Kad ir kaip Hindlis stengiasi pažeminti Hitklifą, Ketrina lieka jo pusėje. Artimesni amžiumi jie kartu užauga, vienas kitą moko ir artimai bendrauja, o jų ryšio niekas netramdo, iki kol Ketrinai pasiperša Strazdų sodyboje gyvenantis Lintonas. Ir tada prasideda šios istorijos tragedija, nes mergina myli Hitklifą.

Ištekėjusi už Hitklifo, aš pati žlugčiau; taigi jis niekada nesužinos, kaip jį myliu… O jei aš ištekėsiu už Lintono, galėsiu padėti Hitklifui atsistoti ant kojų ir išlaisvinti jį iš savo brolio priespaudos.

Ketrina negalėjo numatyti, kad nugirdęs šiuos žodžius Hitklifas įnirš ir paliks Vėtrų kalną net neatsisveikinęs su ja ir apie jį negirdėsime beveik trejus metus. O per šiuos metus Ketrina išteka už Lintono ir tampa Strazdų sodybos ponia. Kai atrodo, kad laukinis jos temperamentas, nerasdamas kaip suliepsnoti, nurimo, Hitklifas grįžta į jos gyvenimą, keršydamas savo artumu.

Netrukus jis veda Lintono seserį Izabelę ir apsigyvena jų vaikystės namuose – Vėtrų kalne, kur gyvena ir Hitklifui prasilošęs, vis bandantis, bet nesiryžtantis nusižudyti Ketrinos brolis Hindlis. Sužinojusi apie Hitklifo vedybas su Izabele, Ketrina pasiligoja, kaltina jį išdavyste ir pradeda kliedėti. Jos būklės nepalengvina ir nėštumas, tad po gimdymo ji nebeatsigauna.

Dėl Ketrinos mirties visi, net Hitklifas, kaltina save melsdamas, kad jį aplankytų bent mylimosios vaiduoklis ir išsivestų kartu, tačiau šių paslaptingų santykių fone lieka augti trys vaikai –  Ketrinos brolio Hindlio sūnus Hertonas, Hitklifo ir Izabelės – Lintonas bei Ketrinos ir Lintono – Ketė. O Hitklifo kerštas nerimsta ir uzurpuoja visų šeimų gyvenimus, kone iš nevilties ir apsėdimo bandant pasiglemžti Lintono turtus.

Iš tiesų, vienas iš svarbių knygos aspektų – godumas, kuris žudo abu pagrindinius veikėjus. Štai Ketriną pražudo geismas turėti viską – tiek pinigus, tiek gerą socialinę padėtį, tiek meilę ir aistrą. Ji išteka už Lintono, nors iš tiesų nė neketina laikytis santuokos įžadų ir nutraukti ryšių su Hitklifu.

Hitklifą kankina kitoks godumas. Jis kyla iš stygiaus – meilės, turto, socialinės padėties. Tad jis pasiryžęs iškęsti bet ką, kad tik visa tai gautų, juoba kad romano pradžioje pačios Ketrinos žodžiai jį paskatina kovoti už padėtį visuomenėje negailestingai ir negerbtinais būdais negalvojant apie veiksmų pasekmes ar moralumą.

Reflektuodama Emily Brontёs romaną „Vėtrų kalnas“ rašytoja Virginia Woolf teigė, kad Emily, kitaip nei Charlotte Brontё, buvo apdovanota poetiniu talentu ir vaizduote, kas leido jai atsiplėšti nuo Viktorijos laikų realybės ir sukurti drąsų pasakojimą, kuriame Vakarų Jorkšyro pelkynai, kalvos ir vėjas susijungė su tokiais pat klampiais ir nepastoviais charakteriais.

„Vėtrų kalne“ visi veikėjai turi savų „silpnybių“, kurių vedami priima vienus ar kitus sprendimus. Nė vienas veikėjas nėra visiškai teigiamas arba neigiamas – jie visi turi apsėdimų. Štai kad ir pasakotoja tarnaitė Nelė – ji ir baidosi Ketrinos ir Hitklifo santykių, bet kartu padeda jaunuoliams susitikinėti, leidžia jiems būti kartu. Būtent Nelė nesėkmingai stengiasi atkalbėti Ketriną nuo vedybų su Lintonu, tarsi nujausdama kuo tai baigsis. Tačiau vėliau išvystame ją kaip Hitklifo užmačių vykdytoją, kuri, net ir žinodama, kuo baigėsi Ketrinai, sutinka prisidėti prie dar vienų nelaukiamų vestuvių planavimo…

Jei dar nesate skaitę šios gotikinės paslapčių istorijos, tikrai rekomenduojame tai padaryti. Tiesa, 2012 m. pasirodė dar viena šio kūrinio ekranizacija, kurioje Hitklifo vaidmuo pirmą kartą buvo patikėtas juodaodžiui aktoriui Jamesui Howsonui. Toks režisierės Andrea Arnold pasirinkimas diskutuotinas iki šiol, mat romane Hitklifo aprašymas labiau atitinka indo ar pakistaniečio, tačiau vienareikšmiškai –pasirinkimas atnaujino daugelio romano gerbėjų santykį su kūriniu.

Na, o tikriems gerbėjams dar siūlome pasiklausyti britų atlikėjos Kate Bush dainos „Wuthering Heights“, kuri 1978 m. užkopė į UK radijo stočių populiariausių įrašų sąrašus: https://www.youtube.com/watch?v=Fk-4lXLM34g&ab_channel=KateBushMusic

R. Stonkutės recenzija.