Juliano Barneso „Kalbant atvirai“

Julianas Barnesas – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, atgimusio idėjų romano architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce’o ir Milano Kunderos kūriniais, o 2011 m. už romaną „Pabaigos jausmas“ jam įteikta „Man Booker“ premija.

Lietuvių kalba rasime išleistas 7 rašytojo knygas. Kažkodėl J. Barneso kūryba lietuvių skaitytojams daug patrauklesnė ir perkamesnė nei, pavyzdžiui, Iano McEwano, tad galėtume svarstyti, kodėl? Štai knygų naujienas apžvelgiančio Audriaus Ožolo teigimu, J. Barneso sėkmės paslaptimi Lietuvoje galime laikyti ironijos stoką, kurios trūkumą sunkiai prikišime Iano McEwano kūrybai. Atsakymą paliksime rasti patiems skaitytojams. Šį kartą mūsų dėmesio centre – J. Barneso romanas „Kalbant atvirai“ („Baltos lankos“, 2018), kurį patartume skaityti visiems, kas dar nėra susipažinę su J. Barneso kūryba.

Pirmą kartą knyga pasirodė 1991 metais, o 2000-aisiais išleistas jos tęsinys „Love etc.“, kurio vertimo lietuvių skaitytojams tikriausiai dar teks palaukti.

Romane „Kalbant atvirai“ rašytojas skaitytojui atskleidžia meilės trikampį, kurio centre – draugai Stiuartas ir Oliveris. Stiuartas yra drovus, racionalus, tipinis bankininkas, o Oliveris – daug keliavęs anglų kalbos mokytojas, kuriam nereikia ieškoti žodžio kišenėje. Draugų nuo mokyklinio suolo bendrystė pasikeičia, kai Stiuartas Oliveriui pristato savo būsimą žmoną Džilianą. Visų jų gyvenimo rutinos ir tikslai pašlyja Stiuartui vedus.

S t i u a r t a s Dabar yra dabar. Šiandien yra dabar. Mes jau mėnuo kaip vedę. Aš mylių Džilianą. Aš laimingas, taip, laimingas. Pagaliau man pavyko. Dabar yra dabar.

D ž i l i a n a Aš ištekėjau. Iš dalies pati to nesitikėjau, iš dalies nenorėjau, iš dalies, tiesą sakant, bijojau. Bet įsimylėjau, ir Stiuartas yra geras žmogus, mielas žmogus, ir jis mane myli. Dabar aš ištekėjusi.

O l i v e r i s Na ir šūdas. Na ir šūdas, šūdas, šūdas, šūdas, ŠŪDAS. Aš myliu Džilianą, tik dabar supratau. Aš myliu Džilę. Esu pritrenktas, apstulbęs, persigandęs, pakraupęs. Iš baimės man kraujas stingsta gyslose. Kas dabar bus?

Vos vestuvėms įvykus, Oliveris supranta, kad myli Džilianą ir padarys viską, kad paglemžtų ją iš draugo. Atrodo, melodramos verta tema ir prastas scenarijus – kas čia gali būti naujo? Tačiau J. Barnesui pavyksta intrigą kurti daugiabalsiškumu, kiekvienam veikėjui įvykius lygiomis dalimis pasakojant iš savo pozicijos, subjektyviai. Kai atrodo, kad jau viskas paaiškėja ir atomazga įvykusi, rašytojas į pasakojimą įpina dar daugiau veikėjų, kurie savo ruožtu mielai prisideda prie skaitytojo klaidinimo ieškant tikrųjų Oliverio, Džilianos ir Stiuarto elgesio motyvų – kiekvienas veikėjas skaitytojui tiesiai į ausį šnibžda savas tiesas, tikėdamasis laimėti žaidimą.

Iš pirmo žvilgsnio „Kalbant atvirai“ yra tikra komedijos ir melodramos parodija, o rašytojas lengvai slysta įvykių paviršiumi, nesigilindamas į tikrąsias veikėjų traumas ar elgesio priežastis, vengdamas vienalyčių psichologizmų. Ne, labiau rašytoją domina pati drama ir jos sudedamosios dalys, žmonių požiūrio į tą patį įvykį skirtybės ir (pseudo)teorijų gimimas. Ir, žinoma, J. Barnesas nebūtų J. Barnesas, jei nežaistų forma ir kalba, kas tampa pagrindine jo etikete.

Juliano Barneso romaną norisi rekomenduoti tiems skaitytojams, kurie ieško lengvai skaitomų, bet geros kalbos, stilistikos ir formos skaitinių. Romane „Kalbant atvirai“ rasite žavingus veikėjų portretus ir melodramai būtinus – įkyrius kaimynus, kurių paskalos privers juoktis, o kartais – rimtai pasvarstyti, galbūt tai ir yra tikrasis atsakymas, kurio Jūs ieškote, t. y., kurį nusprendėte pasirinkti šiandien?

R. Stonkutės recenzija