Noros Ikstenos „Motinos pienas“

Nora Ikstena – viena žymiausių šiuolaikinės latvių literatūros kūrėjų, kuriai pavyko sulaukti tarptautinio pripažinimo pasirodžius romanui „Motinos pienas“ („Tyto alba“, 2019). 2018 m. romanas buvo pristatytas Londono knygų mugėje ir tapo tikra sensacija, apie kurią rašė britų dienraštis „The Guardian“, literatūros leidiniai „World Literature Today“, „White Review“ ir kt. Tiesa, kad romanas susilauktų dėmesio anglakalbėse šalyse, buvo modifikuotas jo pavadinimas. Iš „Motinos pieno“ knyga tapo „Sovietiniu pienu“, nors originalus pavadinimas atrodytų tikslesnis – rašytoja koncentruojasi ne tik į politinį, bet ir egzistencinį meilės ir laisvės ilgesį.

Džiugu, kad lietuviams romanas buvo pristatytas originaliu pavadinimu 20-osios Vilniaus knygų mugės metu, kai joje svečiavosi pati rašytoja. Lietuvoje knyga buvo sutikta su dideliais lūkesčiais, o skaitytojai tarsi savaime pasiskirstė į dvi nuomonių stovyklas. Skeptikai (dažniausiai tie, kurie dar gavo „ragauti“ sovietmečio) teigia, kad autorės istorija perspausta ir „tikrai taip nebuvo“, kritikuodami knygos politinio konteksto ir laikmečio aprašymą, tačiau reikia prisiminti, kad Lietuvoje ir Latvijoje tuometinė politika veikė skirtingai. Kiti štai be išlygų žavisi romanu. Tačiau kokia iš tiesų „Motinos pieno“, pasakojančio apie trijų moterų (mamų ir dukrų) santykių grandines, pagrindinė mintis? Tikriausiai, kad šią minklę įminti rašytoja palieka pačiam skaitytojui, nes kiekvienam atrodys skirtingai.

Nesinori išduoti romano siužeto, tačiau reikia paminėti keletą esminių taškų orientacijai. Ko tikėtis skaitytojui? Knygos veiksmas vysta Rygoje, Leningrade ir nutolusioje Latvijos provincijoje 1969–1989 metais, nors kartais grįžtama laiku atgal iki pat 1944 m. – istorijos ištakų, kai iš moterų gyvenimo dingsta pirmasis vyras ir įsitvirtina nauja politinė santvarka, kurios fone užauga 1969 m. gimusios veikėjos mama. Motinos ir dukros santykiai yra paženklinti asmeninio skausmo, baimės ir netekčių, dėl to motina niekada savo pieno nedavė dukrai. „Man nesinorėjo gyventi, ir aš nenorėjau, kad ji žįstų pieną motinos, kuriai nesinori gyventi.“

Neaiškaus nenoro gyventi akivaizdoje rašytoja pasitelkia daugiabalsiškumą ir kiekviena knygos veikėja pasakoja savas istorijas. Motinos motina pasakoja apie vyro netektį ir baimę taip pat nepastebėtai pradingti, apie susitaikymą ir stojišką žvelgimą į ateitį. Motina – apie savo parsiradusį ir komunaliniame bute gyvenantį geriantį tėvą ir nebeegzistuojančios šalies prisiminimus, apie medicinos studijas, bandymą tikėti Dievą ir jausmą, kad vis tiek nesi laisvas; o dukra – apie laisvą valią ir kylančią Baltiją, bet kartu – skausmingą plėšymąsi tarp buvimo su atsiskyrusia ir nykstančia mama ir ėjimo savo keliu.

Dvi raudonos juostos ir viena balta, pasakė patėvis, braukdamas pirštu per fotografiją. Mes turėjom savo valstybę ir savo vėliavą.

Dabar ir man ištryško ašaros, nes taip buvo sakiusi ir motina.

O aš maniau, kad tai tik tamsūs jos košmarai, bet, pasirodo, tai buvo tiesa.

Bet ką aš galėjau padaryti žinodama šią tiesą? Mokyklos kasdienybė, kur būdavo šešios rusų kalbos ir literatūros pamokos per savaitę, o per visuomenės mokslus reikėjo „įsisavinti“ Komunistų partijos suvažiavimų medžiagą, kur begalinėmis rikiuotėmis kartojosi vis tos pačios frazės, nesakančios nieko.

„Motinos pienas“ – tai gili metafora apie praėjusį laikmetį, kurio prisiminimais dar gyvename, apie kurį turime skirtingas nuomones ir nusistatymus. Drauge tai kūrinys apie nepavaldžią laikui moterį, tikinčią mokslu ir jo pažanga, tačiau dėl netinkamo elgesio negalinčią siekti mokslininkės karjeros ir kaltinančią dėl to sistemą.

Veikėja nuolat kvestionuoja Dievo buvimą ir laisvą valią, nes mokslo pažanga (dirbtiniai apvaisinimai, abortai) gali iš anksto nulemti mūsų likimą. Žinoma, ta mokslo pažanga veikėjai neprieinama, tačiau ji tuos dalykus seka, nujaučia ir tai trukdo jai rasti ramybę užsiimant paprasta akušerės praktika. „Nėra jokios misterijos, nėra jokios Dievo valios. Nėra ir laisvės – nei gimti, nei pasirinkti, kada gimti ir kada mirti.“ Jos protas merdi, žinodamas, kad galėtų prisidėti prie pažangos ir išgelbėti gyvybes. Ši priešprieša tarp Dievo ir mokslo vis stiprėja, kol knygos pabaigoje kartu su laisvėjančia Latvija į knygos puslapius grįžta religiniai simboliai ir metaforos.

Šiuo kūriniu Nora Ikstena meta iššūkį tiek sau, tiek skaitytojui, kviesdama dar kartą pasinerti ne tik į laikmetį, bet ir svarstyti egzistencinius klausimus. Rašytojos teigimu, šiuolaikinės literatūros pagrindinis tikslas turi būti terapinis. Ji turi ugdyti, padėti suprasti ir padėti reguliuoti vertybinį kompasą. Matyt, tokia pagrindinė ir „Motinos pieno“ misija, tačiau skaityti knygą verta ir dėl puikios kalbos ir rašytojos stiliaus. Norai Ikstenai pavyko sukurti romaną, kuris emocionaliai ir tiksliai perteikia veikėjų gyvenimo tėkmę, o paliktos pauzės palieka vietos skaitytojo mintims.

R. Stonkutės recenzija