SALLY ROONEY „NORMALŪS ŽMONĖS“

viršelisLietuvių kalba pasirodęs tūkstantmečio vaikų balsu tituluojamos rašytojos Sally Rooney pasaulį sužavėjęs romanas „Normalūs žmonės“ („Alma littera“, 2020), deja, nesubūrė plataus gerbėjų rato šalyje ir patyliukais liko apkalbėtas tik literatūros kritikų ir apžvalgininkų.

Nors Sally Rooney dar tik 29-eri, tačiau jos romanai anglakalbėse šalyse iš karto tapo trisdešimtmečių kartos skaitiniais ir pokalbių objektu, o už romaną „Normalūs žmonės“ autorė buvo įvertinta viena svarbiausių Jungtinės Karalystės literatūros premija – „British Book Awards“. Autorės kūrinių populiarumą ir jaunųjų gerbėjų būrį dar labiau pagausino ir romanų ekranizacijos. Lietuvoje jau prieinamas serialas „Normalūs žmonės“, o šįmet turėtų pasirodyti pirmojo rašytojos romano motyvais kurtas serialas „Conversations With Friends“.

Tad kurgi slypi šios, naujuoju Selendžeriu vadinamos, rašytojos populiarumo fenomenas, aptardami romaną „Normalūs žmonės“ bandome išsiaiškinti ir mes.

Romano „Normalūs žmonės“ knygos anotacija žada banalų siužetą apie pirmąją meilę, seksą ir dviejų žmonių brandą. Bendraklasiai Konelis ir Mariana mokykloje nebendrauja – juos skiria socialiniai statusai (Konelio mama dirba valytoja Marianos tėvų namuose). Nepaisant to, tarp jaunuolių užsimezga slapta draugystė, netrunkanti peraugti į pirmąją meilę ir pirmuosius intymius potyrius. Nors Mariana ir Konelis tampa ypač artimi, tačiau nei mokykloje, nei už jos ribų niekas nežino apie judviejų santykius.

Čia verta stabtelti ir padiskutuoti, kodėl Sally Rooney pasirenka būtent tokius veikėjus. Rašytoja neslepia, kad pažiūromis yra marksistė, tad ir savo kūriniuose jai rūpi skirtingų socialinių statusų demaskavimas, žaidimas galios dinamika. Šiuo požiūriu romanas tampa artimas XIX a. socialiniam romanui, kurio veikėjų veiksmus ir pasekmes lemia ne jie patys ir jų norai, o ekonominės jų galimybės. Konelis mokykloje yra mėgstamas, turi daug draugų, jam sekasi sportas ir mokslai, tačiau jį augina vieniša mama, ir jų šeima balansuoja ant vidurinės klasės ribos. Mariana – savo galimybes žinanti atsiskyrėlė, gyvenanti didžiuliame name su verslia mama ir broliu. Vos jų santykiams užsimezgus, Konelis liepia Marianai viską laikyti paslaptyje, teigdamas, kad taip išvengs nemalonumų, nes yra susipainiojęs savo jausmuose. Tačiau iš tiesų jo elgesys turi ir gilesnes priežastis. Koneliui atrodo, kad intymumas su Mariana ir mokyklos gyvenimas – du atskiri ir niekuo nesusiję gyvenimo variantai ir scenarijai. Būtent todėl jam net nekyla mintis Marianos (slapto savo gyvenimo) pakviesti į išleistuvių šokius. Jis nusprendžia vestis merginą, kuri labiau atitinka jo sluoksnį. Mariana lieka įskaudinta, o santykiai nutrūksta.

Nepaisant visko, jų keliai vėl susikerta universitete. Matome Marianos pasikeitimą. Universitete ji mėgstama, greitai susiranda draugų, o Konelis jaučiasi balansuojantis tarp dviejų gyvenimų. Jam tenka dirbti, kad išsilaikytų, o Mariana gyvena iš močiutės paveldėtame bute. Vis dėlto Konelis ir Mariana jaučiasi be galo artimi, jie gali vienas kitam išsipasakoti slapčiausias mintis. Deja, juos skiria neperžengiama riba, vidinės baimės ir neužtikrintumo savimi ir savo pasirinkimais jausmai slepiasi pokalbių pauzėse. Netekęs vasaros darbo Konelis nebegali pragyventi ir nusprendžia grįžti į gimtinę. Užuot atskleidęs Marianai tikrąsias elgesio priežastis, jis pasako tik tiek, kad jiems metas susitikinėti su kitais ir išvyksta.

Mariana tokį Konelio sprendimą vėl supranta klaidingai. Jai atrodo, kad žmonių pasirinkimas priklauso nuo jų noro ir apsisprendimo. Jai net į galvą nešauna, kad Konelis jaučiasi kitaip. Jo pasirinkimą riboja socialinė padėtis ir vidinė, vyriška gėda pasirodyti silpnesniam.

Konelio ir Marianos keliai vis susikerta ir išsiskiria, o Sally Rooney skleidžia ne tik socialinio romano problematiką, bet ir moters ir vyro charakterių bei galios dinamiką. Mariana ir Konelis – du skirtingai apleisti asmenys, vienas kitam darantys stiprų poveikį. Galima sakyti, kad jiedu vienas kitą augina tiek intymiai, tiek psichologiškai. Mariana atveria Koneliui kitokių pasirinkimų ir galimybių pasaulį, skatina jį rašyti, o jis padeda jai įveikti vaikystės traumas ir nepilnavertiškumo kompleksą.

Airijoje šis romanas įgauna aktualumo ir kaip romanas, kuriame ypač atvirai vaizduojamas jaunuolių seksas. Sally Rooney intymumą naudoja kurdama ryšį tarp veikėjų, kaip dialogą ir priemonę kalbėtis. Ne kartą iš Marianos lūpų išsprūsta pamąstymas apie tai, kad judviejų su Koneliu santykiai yra grįsti partneryste, kad ji mėgaujasi šiais jausmais taip pat kaip ir Konelis.

Rašytoja intymiomis scenomis tarsi reaguoja į Airijoje įsisenėjusį požiūrį į moterį ir jos kūną, kuris tėra įrankis vyro seksualiniam pasitenkinimui; ką jau kalbėti, kad ji pati galėtų būti seksualiai nevaržoma ir patirti susijaudinimą ir malonumą. Iš tiesų, šalyje, kurioje  vyrauja katalikiška švietimo sistema, beveik neegzistuoja seksualinis švietimas. Ilgą laiką moterys, susilaukusios nesantuokinių vaikų, įstatymo būdavo baudžiamos viešaisiais darbais, o vaikai iš jų buvo atimami. Ilgą laiką moters ir vyro santykius normindavo ir įteisindavo valstybė ir bendruomenė, o seksualinis gyvenimas tapdavo prieinamas tik po vedybų. Tik 1995 m. Airijoje įteisintos skyrybos, o 2018 m. priimtas abortų įstatymas. Šie įstatymai iš esmės apvertė požiūrį į moters ir visuomenės santykį su jos kūnu, moteriai buvo leista laisvai nuspręsti, ką daryti su savo kūnu. Abiejų veikėjų elgesys taip pat rodo šiuos pokyčius ir augimą. Konelio santykių slapstymas, nenoras rodyti jausmų viešai, liesti Marianą, gali būti interpretuojamas ir kaip baimė, kylanti dėl nerimo pasirodyti netinkamu bendruomenės nariu – nenormaliu. Mariana šiuo atžvilgiu drąsesnė, tačiau jos drąsa paviršutiniška, kadangi pati kovoja su įsitikinimu, kad yra nusipelniusi vyrų paniekos ir žeminimo vien todėl, kad yra netikusi ir šalta moteris.

Antroje knygos dalyje matome, kaip veikėjų gyvenimas kinta – jie tai išsiskiria, tai vėl suartėja, tačiau visada lieka draugais, kurie vienas kitą palaiko sunkiausiomis akimirkomis ir padeda atsitiesti po lūžių. Plačiai aptarinėjama ir interpretuojama atvira knygos pabaiga, kuri vieniems patinka, kitų visai netenkina, tačiau vienareikšmiškai – kelianti diskusijų ir verčianti nepaleisti herojų iš minčių dar ilgai po paskutinio puslapio.

Iš esmės Sally Rooney tikslas ir pagrindinė „Normalių žmonių“ žinutė yra ta, kad du žmonės gali vienas kitą kontroliuoti, keisti ir tuo pačiu metu (su)augti tik jiems vieniems žinomais saitais, paslaptimis ir intymumu, kurio svarba ir teisingumu pulsuoja abu veikėjai. Ir čia nėra nieko banalaus ar nereikšmingo.

Šia knyga Sally Rooney pavyksta prikelti XIX a. socialinį romaną ir į šiuolaikinį romaną grąžinti visažinį pasakotoją, kuris skaitytojus veda ten, kur nori autorė. Tačiau taip pat autorės kalba ir rašymo stilistika palieka erdvės skaitytojo interpretacijoms. Tai be galo švarus ir skaidrus tekstas, kurį malonu skaityti, prie kurio verta grįžti. Jame nėra betikslių pokalbių, pauzių ar intymumo tik dėl intymumo.

„Normalūs žmonės“ jokiu būdu nėra vien socialinis romanas, kurį iki galo suprasti gali tik airiai, tai ir romanas apie bendražmogiškus santykius, problemas, baimes ir tarpusavio santykių, tikros draugystės svarbą, todėl daugelio šalių skaitytojams lengva tapatintis su Marianos ir Konelio išgyvenimais bei patirtimis.

Robertos Stonkutės recenzija