Sakmė apie aisčius

Knygos viršelis
Audronė Ilgevičienė
2020
Tiamata

 

Daugybės tautų gyvenimai jau prasmego užmarštin: sudūlėjo jų statyti miestai, užpūtė vėjas smėliu ir žvirgždu ten gyvenusiųjų darbus, vandeniu užplukdė, nė pėdsako nepalikdamas. Neliko nieko, tačiau tai nereiškia, kad nieko nebuvo. Trumpa žmogiškoji atmintis, tačiau amžina dieviškoji.
Istorija “Sakmė apie aisčius” apie Didįjį Aisčių Žygį. Apie tai, kaip prieš 10 000 metų aisčių tauta nuo senojo Nilo žiočių pakilo eiti į savo Pažadėtąją Žemę prie dabartinės Baltijos jūros.

Svarbios pasaulio bibliotekos rankraščius senus akylai saugo. Tačiau ar viskuo galima tikėti, kas juose surašyta, juolab jų perrašymuose ir vertimuose? Ar nėra tai vien rašančiojo pasakojimas apie istoriniu vadinamą įvykį ar žmogų šitaip, kaip jis tai suprato, arba šitaip, kaip jam buvo liepta užrašyti? Ar galima tai vadinti istorija? Sakmė tai ar faktai? Kuo istorikų pripažintos istorijos tikresnės už Žvaigždžių bibliotekose surašytąsias?

Tai istorija apie dabartinių lietuvių ir latvių šaknis, nes prūsų jau nebėra. Tai priminimas, kad žmonės, kalbantys viena iš seniausių pasaulyje likusių kalbų, turi ir savo labai seną ir iškilią praeitį. Jokių svetimšalių istorikų siekis paslėpti ją po savaip interpretuotos istorijos šydais negali tos praeities Dvasios sunaikinti.
Tos Dvasios išmintis atsiveria tiems, kurie tomis šaknimis patiki. Tik savo tautos šaknimis patikėję šios garbingos tautos vaikai sugebės panaudoti tą išmintį dabartyje. Tačiau kalbame ne tam, kad būtų gedima didžios praeities. Kalbame tam, kad tautos genetinės atminties klodai atsivertų tiems, kurie sugebės jų potencialą panaudoti dabar.

Komentarai