Šiaulių apskrities Povilo Višinskio biblioteka įsteigta 1950 metais. Pradinio fondo biblioteka neturėjo. Šiaulių viešosios bibliotekos „Bibliotekos fondo judėjimo knygos“ 1-oje dalyje „Knygų, brošiūrų ir žurnalų gavimas“ pirmojo įrašo data yra 1950 m. lapkričio 9 d. Iš bibliotekų kolektoriaus gauti 1 635 egzemplioriai už 12 759 rublius 27 kapeikas. 1951 m. sausio 1 d. bibliotekos fonde jau buvo 5 364 egzemplioriai dokumentų.
Tuometiniame miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“ kreiptasi į miesto gyventojus prašant paskolinti ar dovanoti senuosius leidinius kraštotyrinės medžiagos apie Šiaulius aprašymui. Į kvietimą atsiliepė ir daug vertingų dokumentų bibliotekai padovanojo Šiaulių ir kitų miestų gyventojai V. Vaitekūnas, V. Zdzichauskis, J. Naujalis, A. Margaitis, M. Povylienė, Z. Čepaitienė, I. Leonas, P. Bugailiškis, V. Milius ir kt. Per 1961–1965 m. biblioteka iš įvairių asmenų įsigijo 506 knygas. Vėliau knygos pirktos aukcionuose, antikvariatuose, gautos iš LNB mainų fondo.
Šiuo metu Senųjų spaudinių fonde saugoma per 4 200 knygų lietuvių kalba. Leidiniai įdomūs ne tik savo turiniu, kalba, iliustravimu, bet ir ankstesnių šeimininkų paliktais ženklais: įrašais, antspaudais, monogramomis, lipdėmis, ekslibrisais.
Sekdami knygos ženklus, naujai perskaitome knygos istoriją, jos kelionę ir santykį su savininku. Buvusių knygų savininkų sąrašas ilgas. Jų yra keli šimtai. Dauguma nuosavybės ženklą turinčių knygų saugoma po vieną egzempliorių. Ne po vieną dešimtį skaičiuojamos senųjų spaudinių fondo knygos, pažymėtos Šiaulių „Aušros“ ir Maironio literatūros muziejų, Lietuvos vaiko draugijos Šiaulių skyriaus „Tėvų rūpesčių“, Respublikinio pedagoginio instituto Klaipėdoje, Valstybės centralinio knygyno bibliotekų antspaudais.
Įrašas yra seniausias knygos nuosavybės ženklas, rodantis poligrafinio leidinio savininką. Daugiausia įrašų yra priešlapiuose ir antraštiniuose lapuose. Rašomas visas vardas arba tik pirmoji vardo raidė ir pavardė, kartais nurodoma data, vieta, profesija. Apie tai, kad knyga buvo ne tik brangi, bet ir branginama, byloja papildomi įrašai: nurodoma, kam knyga priklauso, jos kaina, ir prašoma pasimelsti už knygos savininką (1–2), žymima, kiek žmonių ją perskaitė (3), įrašoma, kas ir kam skiria knygą (4) ir kad yra knygos rėmėjai (5). Knygų autoriai įrašo, kam dovanoja ar skiria savo knygą. Dedikacija paprastai yra padėkos, pagarbos ar bičiulystės ženklas. Bibliotekos fonduose saugomos knygos su Juozo Ereto, Vinco Krėvės, Fausto Kiršos ir kt. dedikacijomis.
Yra ir nieko bendra su nuosavybe neturintis įrašas (6). Neįskaitomai pasirašęs asmuo propagandos ir agitacijos skyriaus vardu nerekomenduoja statyti spektaklio pagal J. Bajoraičio dramą „Živilė“ (1931).
Didžiąją nuosavybės ženklų dalį sudaro antspaudai. Knygoje būna po vieną ar kelis to paties ir skirtingų savininkų antspaudus. Tai rodo, kad knyga priklausė keliems savininkams. Antspaudų formos įvairios. Jie apvalūs, ovalūs, stačiakampiai, puošti ornamentais ar visai neįrėminti. Dažnas valstybinių organizacijų antspaudų motyvas – Vytis. Tai paprastas apvalus antspaudas, kurio centre Vytis, o aplink komponuojamas reikalingas įrašas. Kartais tas pats savininkas naudojo skirtingos formos antspaudus. Antspaudai suteikia žinių apie veikusias viešąsias miestų ir miestelių, mokyklų, draugijų, karinių struktūrų, įstaigų bibliotekas, knygynus. Išaiškinamas ir knygos kelias. Ženklai byloja, kad knygos buvo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Baltarusijos, Rusijos bibliotekų ar privačių asmenų nuosavybė. Žymėtos įvairios knygos vietos, dažniausiai viršelis, priešlapis, antraštinis lapas, retai ženklai randami knygos atsitiktiniame ar paskutiniame puslapyje.
Ekslibrisais pažymėtos dešimties asmenų bibliotekų knygos ir trijų įstaigų bibliotekų knygos.