G.Lazdynas. Apie senio Vingio despotiškumą ir kitas ydas

Vienas garsiausių lietuvių literatūros kūrinių – Žemaitės apsakymas „marti” – yra puikus pavyzdys, kaip radikaliai gali pasikeisti kritikų išskaityta ir kūriniui įskiepyta reikšmė, kai kūrinio suvokimas išsivaduoja iš šios ideologinės prievartos ir grįžta į ideologiškai neįpareigoto „lūkesčių horizonto” lauką. Susidaro įspūdis, kad Žemaitė parašė visiškai kitą ar, tiksliau, kitokį kūrinį, nei mes žinome nuo mokyklos laikų iš K.Umbraso, J. Žėkaitės, D. Saukos ir kitų kritikų, solidariai priėmusių Žemaites pasiūlytas žaidimo taisykles, darbų. Šiame straipsnyje pabandysiu aptarti tik vieno „Marčios” personažo – senio Vingio – regimąjį ir neregimąjį statusus ir patikrinti, ar meninis kūrinio vaizdas leidžia tokią interpretaciją, kokią mums siūlo pati Žemaitė bei randame lietuvių literatūrinės kritikos darbuose. Per keletą dešimtmečių kritikai įtvirtino nuomonę, kad garsusis Laimės nutekėjimo ciklo apsakymas „Marti” vaizduoja „vyro despotizmą ir žmonos vergiją šeimoje”1. Vergaujančios žmonos statusas šiame apsakyme atitektų ne tik Katrei, bet ir senajai Vingienei, o abi jas, taip pat ir sūnų Joną, despotiškai terorizuotų senis Vingis. Nuo šio kritikų įdiegto žinojimo pabėgti neįmanoma, norom nenorom jis, anot recepcionistų, apibrėžia mūsų „lūkesčio horizontą” – išankstinę informaciją apie kūrinį: jo žanrą, tematiką problematiką ir kt. Taip nurodomi orientyrai, ko reikia ieškoti kūrinyje, ir skaitytojas, pasitikėdamas kritikų autoritetu, ieško, net jeigu kūrinyje to ir nėra. Kritikas, netgi prislėgtas klasikės autoriteto, neįpareigotas laikytis Žemaitės primetamų žaidimo taisyklių, kurias suformavo XIX amžiaus etinė-moralinė lietuvio sąmonė, nebent jis pats pagal jas žaidžia ir todėl laikosi tų pačių vertinimo principų. Tačiau kūrinio suvokimas visų pirma yra dviejų egzistencinių modelių – rašytojo, užkoduoto meno kūriniu, ir skaitytojo. glūdinčio jo, kaip suvokėjo, sąmonėje, kri tinis sugretinimas. Absoliučių modelių kol kas niekam nepavyko sukurti, todėl interpretuojant kūrinį negalima išleisti iš domės minėtų modelių diachroniškumo – jų funkcionavimo skirtinguose laikuose, vadinasi, jų atramos į skirtingą kūrėjo ir suvokėjo egzistencinį patyrimą. Net pasiduodant „Žemaitės stebuklui” nederėtų Žemaitės kuriamo būties modelio pakelti į tariamai absoliučių vertybių lygmenį ir šitaip jį primesti kritiko gyvenamiems laikams. Tas modelis pasiliko Žemaitės gyventoje epochoje – pakankamai šiurkščioje, sudaiktėjusioje, neišprususioje. Ir Žemaitė buvo savo epochos gyventoja, tegul ir su ja susipriešinusi, tačiau gyvenusi, mąsčiusi ir kūrusi pagal tos epochos dėsningumus. Todėl kai kūrinio prasmė dekoduojama pasiremiant šiuolaikinėmis teorinėmis nuostatomis ir egzistencine patirtimi, iš karto išryškėja milžiniškas skirtumas tarp Žemaitės apsakymų faktinės medžiagos ir rašytojos pateikiamo etinio-moralinio jos vertinimo. Bandant nešališkai priimti meninį faktą, įvilktą į Žemaitės etinį-moralinį apvalkalą, iškyla akivaizdus loginis prieštaravimas, kurį paaiškinti galima tik pernelyg stipriu Žemaitės subjektyvumu ir rašytojos visagalybe savo sukurtame meniniame pasaulyje skelbti nuosprendžius. Iš tikrųjų ar įmanoma kalbėti, tegul ir su didelėmis išlygomis, apie vyro despotizmą, o kartu ir žmonos vergavimą „Marčioje”? Senis Vingis pristatomas kaip žiaurus despotas, pripažįstantis tik kumščio galią ir nuolat šaukiantis „mauči! kaip matai, gauni į snukį!” Jo patarimai, kaip įvesti tvarką šeimoje bei padaryti paklusnią žmoną, remiasi tuo pačiu principu: „Bene moteriškė turi tiek proto, kad galėtų vyrą valdyti? Jeigu pradeda vepėti, drožk su kumščiu į dantis, kad apsilaižytų!..”2 Bet kuris prašalaitis tokį šūkautoją iškart palaikytų šiurkščiu storžieviu, tačiau ar šie senio Vingio žodžiai tiesiogiai rodo jo charakterį? Iš pažiūros taip šūkauti gali tik despotas, šiurkščiai užgniaužiantis žmonos ir artimųjų nuomonę, tačiau ši raiškos forma – jei atidžiai įsiskaitysime – jau seniai yra praradusi, jeigu anksčiau ir turėjo, savo tikrąjį turinį ir dabar iš jos belikęs tik kalbėsenos individualumas, toks pats bereikšmis pertaras kaip ir Jono „taigi taigi, kaipgis”, turintis ne etinę, o estetinę-psichologinę reikšmę. Neužtenka konstatuoti, kad „Vingiams tiksliai paskirstytos patriarchalinės šeimos pareigybės”3. Reikėtų matyti ir tai, kokie prasti aktoriai yra visi Vingiai, geriausiu atveju sugebantys tik pakartoti rašytojos jiems primestą tekstą, bet nesugebantys veiksmu patvirtinti savo etinio statuso, Realybė užburiama žodžio magija, įvardijimu, kuris gerokai prasilenkia su faktų empirika.„Valdžia nesidalijantis tėvas”4, užsidėjęs patriarchalinio tirono kaukę, mėgaujasi jam patikėtu šeimos despoto vaidmeniu, bet visiškai neįstengia suvaidinti paskirtojo vaidmens, todėl lieka daugiau apgailėtinas, nei smerktinas, menkas ir silpnas žmogutis, norintis atrodyti stiprus ir bejausmis. Jis niekam realiai neįsakinėja ir, dar daugiau, jo įsakymų niekas tuose namuose nevykdo, niekas nebijo. Žemaitė neabejoja Vingio despotiškumu, tačiau niekada neužtinka senio Vingio savo grasinimus verčiant fiziniu veiksmu, nors progų tam sukuriama apsčiai.Jau įžanginėje scenoje pasirodo pusdienį snaudęs sūnus, kuris neįstengė arklių pažiūrėti, nei „dubos pečių” užkišti, tačiau tėvas nenubaubaudžia sūnaus už tinginystę ir greičiau ne tiek iš meilės, kiek iš baimės prieš „vyrą iš stuomens ir iš liemens”. Visa nuogybe senio Vingio bejėgiškumas ir bailumas skleidžiasi dramatiškoje scenoje, kai Katrė pakėlia maištą prieš Vingius, o Vingienė neapsikentusi jau ketina nubausti ją fiziškai, ragina egzekucijai pasikviesti kaimo vyrus, „sletatatorių”, tačiau nei pati įstengia nurungti Katrę, nei senis Vingis, kuris nesėkmingai neva kėsinasi pastverti marčią „iš užpakalio už čiupros”. Galų gale žodinė dvikova baigiasi Katrės pergale-seniai išbėga iš trobos lauk, o Joną rašytoja ir vėl įprastai užmigdo. Tėvas Vingis turėtų nuolat apkulti moteriškes už priešgyniavimą, o žmoną ir sūnų dar ir už tinginiavimą tačiau Vingių namuose niekas nėra fiziškai baudžiamas – apsakyme, apimančiame vienerių metų laikotarpį nuo vieno darbymečio iki kito, tėvas despotas nė karto (!) prieš nieką nepakelia rankos, šį veiksmą pakeisdamas tuščiu garsu virtusiais grasinimais ir šmaikščiais triksteriškais išsisukinėjimais. Ir minėtame epizode senis Vingis pakliūva į keblią, „despotiškąjį” Vingio bejėgiškumą išryškinančią padėtį, kurią jis bando paslėpti nuo aplinkinių akių: „Būčiau ir dabar nutvėręs iš užpakalio už čiupros, kad ne tie kočėlai jos rankose, susiturėjau tik tą kartą. Zinai gi, ir aš prisivengiau; tokia pikčiurna, pone Dieve sergėk, gali kaktą perskelti! Atsitiks kitą sykį, aš jai parodysiu! Kaip aš liepsiu, taip ir turi būti! – nuėjo, kumščius sugniaužęs, numojavo”5, tarsi užmiršęs, kad taip, kaip jis liepia, niekada nebūna. Ir kitą kartą savo grasinimų Vingis nepaverčia veiksmu. Visa šeimynėlė plakasi tik liežuviais, nors iš šalies pažvelgus tai atrodo labai grėsmingai. Realią šios situacijos grėsmę tiksliausiai nustato Jonas: „Taigi taigi, kaipgis! Laidykit gerkles… Kas čia jūsų bijo?”6. Jono žodžiai rodo, kad visi šeimos nariai yra lygiateisiai „gerklės laidytojai”.

Visa Vingių šeimyna, neišskiriant nė Vingiene tapusios Katrės, yra savo bejėgiškumo susidoroti su valstietiškomis priedermėmis vergai. Tėvas su sūnumi per patį darbymetį išlekia į turgų, bet ir motina nepuola dirbti jų paliktų darbų. Ji laisva valia griūva miegoti, teisindamasi suskaudusia galva, nors vyro-despoto namuose nuo tinginiavimo ją turėtų sulaikyti bent jau fizinės bausmės baimė. Daugelį kartų nerealizuotas fizinio susidorojimo grasinimas nustoja ir moralinio bei psichologinio spaudimo galios. Nors žemė ir namai priklauso senajam Vingiui („mano žeme. mano gyvenimas, mano viskas, turiu valią; galiu vienas viską pragerti. Ką tu man padarysi?”7), motina drąsiai pasipriešina, kai tėvas pagrasina užstatyti žemę („neleisiu žemės užduoti, kad tu nesulauktumei! Mat, vienas nori viską apsižergti, kur mano viso amžiaus sveikata padėta”8). Tėvui nebelieka nieko kito, kaip tik gintis tuščiais grasinimais ir pasidrąsimais („Kaip aš noriu, taip turi būti”9). Fizinio susidorojimo baimės nejaučia ne tik motina ir sunūs, bet ir marti: „darbo aš nebijau, o jūsų liežuvio nė tiek!..”10. Tad ar galima senį Vingį laikyti despotu, jeigu visa jo galia, o tiksliau – bejėgiškumas, reiškiasi realios prasmės, o tuo labiau padarinių nesukeliančiais šūkavimais? Kitas atvirai pliekiamas senio Vingio bruožas – girtuoklyste. Pasakotoja, tiek senosios Vingienės žodžiais, tiek ir nevalingu senio Vingio prisipažinimu, šį herojų pristato kaip beviltišką girtuoklį, kuris visą savo ūkį, potencialiai vertesnį už Driežų, „pravarė per gerklę Prisirišimas prie alkoholio turėtų būti pakankamai stiprus ir vargu ar nuslepiamas, jeigu jau dėl to iškyla rimtos ekonominės Vingių ūkio bėdos. „Marčios” veiksmas trunka apie metus. Tai pakankamas laiko tarpas ne tik „vyro despotizmui” atsiskleisti (juo labiau kad nėra jokio reikalo jį slėpti, priešingai, kiekvieną tinkamą ar netinkamą progą derėtų išnaudoti Vingiui demaskuoti), bet ir parodyti pragaištingą girtuokliavimo poveikį ūkiui. Tačiau senojo Vingio apsakyme nė karto ne pamatome girto. Kartu su visais jis leidžia sau atsipalaiduoti vestuvėse ir prie merdinčios Katrės lovos, kai „siurbstė sau tėvai su bobele šildytą degtinėlę“11.

Ir šiuo atveju akivaizdžiai nesutampa piešiamas vaizdas ir jo įvertinimas, kurį pateikia moralizuojanti autorė: Vingio girtavimas tėra įprastinis, gerokai hiperbolizuotas ritualinis žmonos priekaištas vyrui ar sutirštintas vyro atsikirtimas žmonai; jo tikrąją prasmę išspinduliuoja ne rašytojos pateikiami faktai, o psichologinės herojų bendravimo ypatybės. Abiem atvejais rankoves čia labiau turėtų pasiraitoti psichiatras nei literatūros kritikas.

Kritiškai patikrinus Žemaitės liudijimą galima būtų teigti, kad senis Vingis yra tiesiog nepagrįstai apkalbėtas. Empirinė apsakymo medžiaga neįrodo Vingiui metamų kaltinimų, nepatvirtina jam priskiriamų būdo bruožų ir nesuteikia jokių prielaidų kalbėti nei apie vyrą despotą, nei apie žmonos vergiją šioje šeimoje. Vingiai – savotiška triksterių šeimynėlė, kokias mėgo vaizduoti XV1-XVII a. ispaniškasis šelmių romanas. Daugeliu žmogiškųjų ypatybių ji gerokai patrauklesnė už šaltu išskaičiavimu besivadovaujantį Katrės tėvą Driežą, nors ir darbštų bei tvarkingą ūkininką, bet nuolankiai pasiduodantį senojo kaimo papročiams, ant jų aukuro aukojantį vienintelės dukters laimę. Vingiai gyvi, šelmiškai judrūs žmonės, ieškantys, kaip pateisinti savo nevykėliškumą, sumaniai vengiantys darbų ir meistriškai manipuliuojantys psichologiniais ginklais, ypač kai nepavyksta įtvirtinti patriarchalinio padėties šeimoje statuso. Jie viena šneka, kita daro, viena mato, kitaip įvardija tai, ką mato. Ir nereikėtų už gryną pinigą imti to, ką vienas apie kitą šneka, tiksliau – ką juos priverčia sakyti griežta moralistė Žemaitė.

1 Kazys Umbrasas, „Laimė nutekėjimo”, „Prie dvaro” ir kiti socialinės tematikos apsakymai”, Žemaitė literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius: Vaga,1985, p.94
2 Žemaitė,Raštai, t. 1, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p.68
3 Donatas Sauka, Žemaitės stebuklas, Vilnius; Vaga, 1988, p. 87.
4 Ten pat.
5 Žemaitė, Raštai, t. 1, p. 87.
6 Ten pat, p. 86. 7 Ten pat, p. 67.
8 Ten pat, p. 70.
9 Ten pat.
10 Ten pat, p. 86.
11 Ten pat, p. 100.

 
Skip to content