D. Striogaitė. Lietuvių rašytojai kopia į kalnus

Kas galėtų užginčyti tiesą, jog menininkui tiesiog būtina aplankyti tolimus kraštus, pažinti kitų šalių kultūrą, gamtą, žmones, patirti nepamirštamų įspūdžių, kurie skatintų kūrybinę fantaziją, savitą pasaulio suvokimą, naujos meninės formos atradimus?! Jautriai kūrėjo sielai reikia estetinių sukrėtimų, egzotikos, pavyzdžiui, kalnų, kurių grožis, didybė ir amžinumas teikia nepaprastai stiprių emocijų ir įkvėpimo. Žavėjimąsi kalnais yra išgyvenęs ne vienas lietuvių meno žmogus. Antai M. K. Čiurlionis, sujaudintas Kaukazo kalnų įspūdžio, kurį patyrė keliaudamas Tereko pakrantėmis ir kopdamas į Kazbeką, rašo broliui: „tas kelias, kaip sapnas, visą gyvenimą liks atmintyje”1.

Kalnų motyvą į lietuvių literatūrą įvedė Maironis eilėraščiu „Rigi Kulm” (Pirma jo publikacija – 1895 m. rinkinyje „Pavasario balsai”). Ypatingas kalnuotosios Šveicarijos grožis – tarsi nuostabi harmonijos, užsimiršimo sala. Bet nerami keleivio širdis suvirpa ir veržiasi ten, „kur Dubysos atkrančiai žali”… Kurį laiką ir tebuvo vienas toks XIX a. pabaigos kūrinys, žadinantis platesnių horizontų ir neįprasto grožio ilgesį. Masiškesnis lietuvių kūrėjų pajudėjimas į kalnus – tai jau XX a. pirmojo dešimtmečio naujovė.

Įdomu, kad pačioje šito kelio pradžioje stovi talentų ugdytojas, geroji lietuvių literatūros dvasia R Višinskis. Tai jis bus kai kuriuos autorius ta kryptimi pastūmėjęs, suieškojęs lėšų ir kitaip padėjęs, o svarbiausia -suvokęs, kaip būtina mūsų literatūrai vaduotis iš uždarumo, drąsiau užsimoti, tvirčiau atsiremti į pasaulio meninę patirtį. Matyt, jauste jautė, kad kelias į kalnus gali būti kelias į kūrybines aukštumas. Ir neklydo.

Pats buvo patyręs (1896 m. ir 1897-98 m.) Krymo peizažo grožį ir ypatingumą, debesis remiančių kalnų mįslingą jėgą ir neįveikiamumą („ant vieno kalno sykį lipau, šešis kartus ilsėjaus, jau buvau arti viršūnės, bet pabūgau lipti ant paties viršaus…” 2) Prislėgtas mirtinos ligos ir ilgesio, sužeista dėl atstumtos meilės širdimi, jis buvo išgyvenęs stiprų kalnų ir jūros dvasinį poveikį sielai kaip didžiulį vidinių resursų šaltinį. Vėliau viename laiške skaudžiai atsivėręs išsakys savo sunkiuosius Krymo laikotarpio išgyvenimus: „…vienas, vienai vienas ant svieto likau, vėjų blaškomas, be troškimų, be ateities, be prisirišimo! /…/ Mačiau kalnus, uolas didžiausias, nuo jų ieškojau dvasios ir stiprumo…”3

Kas, jei ne P. Višinskis, galėjo atjausti kitą tokį pat vienišą bedalį, žengiantį meno keliu? O jauni lietuviai amžiaus pradžioje jau judėjo į Europą, labiausiai į Šveicariją, kur viliojo ne tik studijos, bet ir Maironio apdainuotos Alpės, ir Viliaus Tell’ io dvasia – neseniai V. Kudirkos išversta F. Schiller’io drama jaudino širdis ir protus aktualiu nacionalinio išsivadavimo patosu. (Ne atsitiktinai ir P Višinskio 1905 m. Vilniuje įsteigta knygų leidimo bendrovė „Šviesa” tarp pirmųjų knygelių tuoj išleido K. Griniaus parengtą „Šveicarija ir jos kalnai”).

1904 m. spalio mėn. į Ciurichą atvyksta J. Biliūnas. Kamuojamas bepinigės, skolų, nesveikatos, vienatvės („Nors pasikark iš desperacijos…”), rašo P. Višinskiui, artimam draugui ir nuolatiniam pinigų iš Lietuvos parūpintojui: „Vis tik buvau ant dviejų kalnų (800 metr.) užlipęs, nors pasiutusiai nuvargau”. O laiškuose žmonai – kiek atsargiau: „vaikščiojau po kalnus vienas, bet pilnas ramumo ir poezijos”; „Po kojų aplinkui gulėjo neišpasakytai gražios debesų marios”4.

1905 m. balandžio mėn., P. Višinskiui suradus galimybę parūpinti lėšų, į Ciurichą studijuoti atvyksta Šatrijos Ragana. Impulsyvi, giliai jaučianti jos siela tiesiog svaigsta nuo nepaprastų įspūdžių: „Neseniai buvau ant Rigi, kas do gražybė! /…/ Rodėsi man, jog stovėjau dangaus prieangyje” (Iš laiško kun. R P. Būčiui 1905 06 06); „Savo buvimu čia esu labai užganėdinta, tiek pasinaudojau. /…/ Kokie įspūdžiai, ir išpasakyti sunku” (Iš laiško P. Višinskiui 1905 07 03)5.

J. Biliūnas ir Šatrijos Ragana yra parašę prozos kūrinius analogiškais pavadinimais: „Ant Uetlibergo giedrai”, „Ant Uetlibergo”. (Garsusis Alpių Uetlibergas – aukščiausias kalnas netoli Ciuricho.) Su šiuo J. Biliūno kūriniu R Višinskis yra susijęs labai tiesiogiai: gavęs bičiulio laišką su poetiškais kopimo į kalną įspūdžiais, jis paskatino tuo pagrindu parengti vaizdelį laikraščiui ir pasistengė jį išspausdinti „Vilniaus žiniose”, kurių redakcijoje tuo metu dirbo. Teko ir savo ranką pridėti: J. Biliūnas prašė rašinį palyginti su laišku, paredaguoti, patvarkyti… Užtat publikuotas kūrinėlis buvo su dedikacija „Draugui Povilui”, kuri vėliau, deja, nutrupėjo. (Manytume, visai be reikalo: literatūrai asmeniškumų žymės nekenkia, o tik suteikia daugiau vidinės šilumos ir įdomumo.)

Šatrijos Raganos kūrinys tiesioginio ryšio su R Višinskiu neturi, nebent įsivaizduotume autorę aštrokai kertančią savo buvusiam literatūriniam globėjui: „ne Tamstos skonio”.

Abu minimus kūrinius daug kas sieja: tas pats vaizdavimo objektas, pasirinkta nesiužetinė lyrinio pasakojimo I asmeniu forma, stebuklo išgyvenimas, prikeliantis vaikystės pasakas ar šviesiąsias jaunystės svajones apie laimės šalį… Bet ryškūs ir skirtumai: J. Biliūnas skuba perteikti šviežius pirmo susitikimo su kalnais emocinius išgyvenimus, o Šatrijos Ragana rašo po geroko (5-6 m.) laiko tarpsnio, žvelgdama per jai taip būdingą suidealinto prisiminimo ir šviesaus ilgėjimosi prizmę. Šiai autorei svaiginamo grožio reginys kelia ypatingesnių, egzistencinių apmąstymų, tad Uetlibergui suteikiama aukštesnė prasmė: kopimas į viršūnę, į saulę simbolizuoja atsiplėšimą nuo žemiškos menkystės, sielos grynėjimą, amžinųjų vertybių ilgesį. Rašytoja, didelės vidinės inteligencijos bei savarankiškumo žmogus, jau suko iš magistralinio realizmo kelio į naujų simbolizmo ir neoromantizmo estetinių ieškojimų erdvę.

Galima pagrįstai teigti, kad 1904-05 metai lietuvių literatūroje buvo kalnų „atradimo” ir kalnų dvasios kūrybinio įprasminimo laikas: įsitvirtino kalnų motyvas, radosi neįprastų vaizdų ir nekasdieniškų emocijų, išbandytos naujos raiškos formos.

Susižavėjimą kalnais ir kūrybinę ekstazę kiekvienas išgyvena individualiai ir ieško savitos meninės interpretacijos. J. Biliūnas -kontempliuodamas apie visuotinės žmonių laimės galimybę žemėje ir tas didžiules aukas, kurias reikia sudėti. Šatrijos Ragana – kurdama sudvasintą viziją, pasinerdama į transcendentines refleksijas, adoruodama tobulą grožį, skausmą ir amžinybę. O štai Kaukazą įsimylėjęs A. Vienuolis tiesiog studijuoja tenykštį kraštą, trokšta kuo labiau sutapti su aplinka – pasidabinęs gruzinų tautiniu kostiumu, fotografuojasi kalnų masyvo fone. Poetizuodamas kalnus kaip pirmapradę stichiją, kartu atspindėdamas ir revoliucines 1905 m. nuotaikas, A. Vienuolis sukurs didelės meninės jėgos dramatiškas „Kaukazo legendas”. Beveik tuo pat metu to paties Kaukazo pakerėtas M. K. Čiurlionis ne tik tapo apibendrintą simbolišką „Kalną”, bet ir rašo savo eskizų albumėliuose intymius, subtiliai virpančius „Laiškus Devdorakėlei”, meniškumu nenusileidžiančius plunksnos meistrų tekstams.

Po poros dešimtmečių lietuvių literatūroje regėsime kitą tarpsnį: jau ne kalnų, o savęs kalnuose „atradimą”, savo sielos ir dvasios galių pažinimą (tai modernisto B. Sruogos „alpinistinė” lyrika, kupina egzistencinės pilnatvės bei kosminių išgyvenimų, tai S. Nėries romantiškai beprotiškas pasąmoninis bedugnių ir prarajų troškimas).

Intensyvų vidinį gyvenimą žadinantys kalnai tikrai yra suteikę gerų postūmių mūsų rašytojų kūrybai. Bet tai pasireiškia nebūtinai iškart ir tiesiogiai. Antai J. Biliūnas laiške iš Šveicarijos P. Višinskiui guodėsi: „lipu ant kalnų, roplinėju po jų uolas /…/, džiuginu savo akis, žadinu jausmus ir kurstau savo fantaziją, kuri, ant nelaimės, nors kaista, bet ant popieriaus išsilieti negali”6. Taip rodėsi pačiam kūrėjui, bet iš Ciuricho išvykdamas, nors ir labai pakirstas džiovos, vis dėlto išsivežė alegorinį „Laimės žiburį” – vieną iškiliųjų mūsų literatūros kūrinių. Kita vertus, gali būti ir daug sudėtingesnis išorinių impulsų poveikis, ypač kūrėjui lyrikui; šitai yra aptaręs B. Sruoga: „visa, kas kartą įėjo į žmogaus psichiką, į jo psichologinį turinį, /…/ nedingsta be pėdsakų”, galbūt tai „įeina į kitų veiksmų turinį, /…/ maža tesusijusių arba visai nesusijusių su minėtais veiksniais”, galbūt pasireiškia ne kaip kūrybos objektas, bet kaip „nuspalvinantis elementas”7.

Šatrijos Raganos kūryba kaip tik ir atstovautų tam sudėtingesniam kūrybos psichologijos atvejui. Šveicariškos tematikos jos kūriniai nėra itin stiprūs. Užtat atkreiptinas dėmesys į vėlesnę jos kūrybą, į svarbų rašytojos pasisakymą viename laiške sugrįžus Lietuvon: „Akys buvo jau truputį atpratusios nuo tų mūsų lygumų /…/. Gražūs yra kalnai, bet ilgai terp jų gyvenant, man darosi ilgu lygumų; ten, rodos, kaži kas varžo mano dvasę, slegia, o čia akys lekia toli toli, be galo, čia tokia platybė, tokia tolybė”8. Negalėtume tvirtinti, kad be emocinio ir intelektualaus kalnų išgyvenimo nebūtų sukurtas gražiausias Šatrijos Raganos kūrinys „Sename dvare”, bet būtent jo šitokio – tikrai neturėtume. Iš tolo ir palygindama kūrėja daug ką aiškiau pamatė ir suvokė. Subtili lietuvių gamtos ir tautos dvasios pagava („…ramybė ir saikas. Jokio milžiniškumo, jokio smarkumo, jokio perdėjimo, jokios kraštenybės” 9), visa, kas labai sava, mylima ir išplaukę iš brangiausių atsiminimų, šiame kūrinyje gražiai susipynė su Vaižganto tuoj pastebėtu autorės europiškumu, su jos nuostata j gyvenimą žvelgti nuo aukšto kalno…

Kalnų trauka jau nepaliks lietuvių literatūros. Gimnazistas Vyt. Mačernis rašo eilėraštį „Kalnų pasiilgimas”… Taigi kalnai – viena iš pasaulio universalijų – praturtino lietuvišką pasaulėvaizdį, išplėtė lietuvių pasaulėjautos ribas, sugestionavo vertingų kūrinių atsiradimą.

Mąstydami apie, rodos, kuklų aptariamuoju požiūriu P. Višinskio dvasinį įnašą, galėtume pasakyti šitaip: tautos kultūra nėra beasmenė, beveidė, kiekvienas kiek brandesnis jos reiškinys spindi savo žmogiškuoju turiniu, yra proto ir širdies pastangų vaisius.

1 Čiurlionio M. K. laiškas P. Čiurlioniui 1905 09 09//Čiurl ionis M. K. Apie muziką ir dailę. V., 1960. P. 187.
2 Višinskio P. laiškas neišaiškintam asmeniui 1897 (?)//Višinskis P. Raštai. V, 1964. P. 290.
3 Višinskio P. laiškas M. Pečkauskaitei 1901 01 24 ir 02 02//Višinskis P. Raštai. P. 379.
4 Iš J. Biliūno laiškų//Biliūnas J. Raštai. V, 1981. T. 3. P. 291, 295, 301.
5 Iš M. Pečkauskaitės laiškų//Šatrijos Ragana. Laiškai. V, 1986. P. 189,190.
6 Biliūno J. laiškas P. Višinskiui 1904 11 20//Biliūnas J. Raštai. T. 3. P. 305.
7 Sruoga B. Salomėja Alpėse//Sruoga B. Verpetai ir užuvėjos. V, 1990. P. 382.
8 Pečkauskaitės M. laiškas P. Augustaičiui 1907 03 09//šatrijos Ragana. Laiškai. P. 214.
9 Pečkauskaitė M. Mintys apie dailę//Antrosios Marijampolės paskaitos. V, 1910. P. 93.

 
Skip to content