[P. Višinskis], „Apvaikščiokime „Lietuvių Tautos Šventę“!“

[P. Višinskis], „Apvaikščiokime „Lietuvių Tautos Šventę“!“, Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, 1904, nr. 4, p. 102–103.

 20 metų atgal, kada užgimė pirmasis lietuvių tautiškas laikraštis, nedaugel tebuvo dar susipratusių lietuvių: tik mažas būrelis aukštesnius mokslus baigusių ir keletas kunigų teprisidėjo prie „Aušros“ išleidinėjimo.

Nuo to laiko nedaug sulyginamai metų tepraslinko, ir daugelis iš tų, kurie tada dirbo, dar tebėra gyvi, kai kurie iš jų ir dabar tebesidarbuoja tėvynės dirvoje. Nors nedaug metų tepraėjo, bet lietuvių tautos gyvenime įvyko didelė atmaina. Štai matome, kad dabar išeina ne vienas, bet keliolika jau laikraščių; prie jų išleidinėjimo priguli ne vien tik mokslus baigę lietuviai, bet ir ūkininkai, amatininkai ir darbininkai; jie rašo visokias žinias, renka pinigus raštams išleidinėt ir nukentėjusiems už lietuvystę sušelpti, platina tuos raštus, lipdo atsišaukimus, taiso spektaklius ir t. t. Vienu žodžiu, lietuvių judėjimas plačiai pasklido po Lietuvą ir giliai įleido savo šaknis, teip giliai, kad nė smarkūs šiaurio erelio užpuolimai nebegali jo nė ant valandos sustabdyti.

Linksma ir smagu žiūrint į savo tėvynės atgijimą! Kiekvienas lietuvis su giliausiu dėkingumu turi atsiminti tuos vyrus, kurie pramynė pirmąjį taką lietuvių judėjimui. Kiekvienam lietuviui 1883 m. liks visada brangiausi metai. Pernai sukako 20 m. nuo tos mums malonios valandos – „Aušros“ atsiradimo.

Su „Aušros“ pasirodymu yra, be abejonės, labai stipriai surišta ir mūsų atgijimo pradžia. Ir, apvaikščiodami pernai „Aušros“ sukaktuves, mes vienkart apvaikščiojome lietuvių tautos atgijimo šventę. Tą šventę mes privalytume švęsti ir toliaus kasmet, – ir ji turėtų patapti visos „Lietuvių Tautos Švente“.

Sukruskime visi tą dieną, parodykime pasauliai, jog mes ne tik dar tebegyvuojame, bet ir judame, parodykime teipgi ir savo nesusipratusiems dar broliams, kas tai yra lietuvių judėjimas ir kokia jo galia!

Patogiausias tai šventei laikas – tai vasara, laikas apie Jonines ar Petrines. Paskirti kokią nors vieną dieną tai šventei būtų dabar labai sunku, dar ir bereikalingai tik varžytų. Reikia tikėties, kad ir tai ilgainiui galės įvykti. Tuo tarpu vienok kiekvienas gali pasiskirti kokią tik nori dieną, kokią atras už parankesnę. Būtų geistina tik, kad šventė būtų švenčiama didesnėmis kokios nors vietos kuopomis ir kokią nors vieną tam tikslui pačių paskirtą dieną. Tą dieną reikia taisyt teatrus, draugysčių susirinkimus, vakarus su skaitymais, dainomis, dekliamacijomis, šokiais; daryt susirinkimus ir pasikalbėjimus apie lietuvių reikalus, kviest prie to kuo daugiausiai ištikimų žmonių; aiškint visiems, kas tai diena, kodėl ji teip iškilmingai švenčiama ir apvaikščiojama ir t. t.

Taigi visi lietuviai, kas gyvas galįs, švęskime ir apvaikščiokime tą dieną – „Lietuvių Tautos Šventę“ ir kitus raginkime prie jos apvaikščiojimo!