A B C D E F G H I J K L M N O P R S T V Z
A
ANIČAS JONAS. Gimė 1928 m. kovo 3 d. Kalne (Pasvalio r.). Mirė 2022 m. birželio 19 d. Istorikas, habilituotas istorijos mokslų daktaras (1976). 1953 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, 1954 m. – Visuomeninių mokslų dėstytojų kursus prie Leningrado universiteto. 1954–1969 m. dėstė Lietuvos kūno kultūros institute, Kauno politechnikos institute, Šiaulių pedagoginiame institute. 1960–1969 m. – šio instituto Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas. 1969–1976 m. dirbo Filosofijos, teisės ir sociologijos skyriuje prie Istorijos instituto, 1976–1979 m. LKP CK Mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus vedėjas. 1979–1989 m. Vilniaus pedagoginio instituto rektorius, profesorius (1980). Sovietinės okupacijos metais parašė knygų apie LKP, ateizmą bei ateistinį auklėjimą. Po 1989 m. parašė knygas: „Petras Vileišis“ (1993, 2-asis leid. 2001), „Karininkas Antanas Juozapavičius“ (1994, 2-asis leid. 2004), „Jonas Vileišis“ (1995), „Alena ir Mykolas Deveniai“ (1997), „Nepriklausomybės kovos Pasvalio krašte 1918–1919“ (1997), „Antanas ir Emilija Vileišiai“ (1999), „Vytautas, Juozas ir Vincas Vileišiai. Trečioji karta“ (2000), „Pulkininkas Jurgis Bobelis“ (2004), „Petras, Antanas, Jonas Vileišiai: Bibliografijos“ (su P. Mikelinskaite, 2004), „Generolas Silvestras Žukauskas“ (2006), „Jonas ir Martynas Yčai “(2007). Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas. (Red. 2022-09-27).
DROMANTIENĖ LETA. Gimė 1958 m. kovo 22 d. Akmenėje. Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė (2005). 1975–1980 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. 1983–1986 m. mokėsi Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1980–2002 m. dėstė Šiaulių universitete, nuo 1992 m. – šio universiteto Istorijos muziejaus vedėja, nuo 1993 m. Filosofijos ir istorijos katedros docentė, nuo 1998 m. – mokslo prorektorė. Nuo 2000 m. dirba Mykolo Riomerio universitete Vilniuje, Socialinės politikos fakulteto dekanė, socialinės politikos katedros profesorė. Išleido knygas: „Renesanso pasaulėžiūra ir kultūra“ (su G. Mažeikiu, 1995), „Šiaulių mokytojų seminarija 1919–1957“ (1997). Paskelbė daugiau kaip 20 straipsnių apie švietimo ir kultūros raidą Lietuvoje, parengė keletą mokymo priemonių studentams. Dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose ir seminaruose, skaitė paskaitas studentams Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Belgijoje, D. Britanijoje, Italijoje, JAV, Čilėje ir kt. Stažavosi Danijoje (1993, 1995), Lenkijoje (1996), Graikijoje (1998), Vengrijoje (1998, 2004), D. Britanijoje (2000) ir kt. Lietuvos politologų asociacijos narė, Europos universitetų dekanų asociacijos narė.
GAŠKAITĖ-ŽEMAITIENĖ NIJOLĖ ALFONSA. Gimė 1938 m. rugsėjo 27 d. Kupiškyje. Mirė 2000 m. spalio 6 d. Vilniuje. Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėja, istorikė, publicistė, inžinierė. 1971 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Nuo 1955 m. dalyvavo antisovietinėje veikloje. 1958 m. suimta, iki 1965 m. kalinta. Grįžusi į Lietuvą gyveno ir dirbo Šiauliuose. Nuo 1978 m. iki 1991 m. buvo Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto Šiaulių skyriaus vyr. mokslinė bendradarbė. Nuo 1991 m. LR AT/AS komisijos KGB veiklai tirti narė. 1993–1994 m. dirbo Valstybiniame Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centre. 1994–1997 m. „Laisvės kovų archyvo“ redakcijoje, nuo 1997 m. LGGRTC Tyrimų departamente. Parašė monografijas „Pasipriešinimo istorija 1944–1953 m.“ (1997), „Žuvusiųjų prezidentas“ (1998, apie J. Žemaitį), romanus „Užverstų šulinių vanduo“ (2000), „Dabar ir visados“ (2001), sudarė partizanų spaudos rinkinį „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“ (1998). S. Šalkauskio premijos laureatė (1999), apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (2000).
GERMANAS VACLOVAS. Gimė 1913 m. sausio 16 d. Šiauliuose. Mirė 2008 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje. Istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1973). 1948–1954 m. dėstė Šiaulių mokytojų institute, 1954–1959 m. – Šiaulių pedagoginiame institute, 1948–1957 m. buvo šio instituto direktorius, 1956–1959 m. – katedros vedėjas. 1959–1961 m. dirbo LSSR Valstybinėje plano komisijoje, kartu dėstė Vilniaus pedagoginiame institute. 1961–1990 m. dėstė Vilniaus universitete, 1975–1983 m. Estetinio lavinimo katedros vedėjas, profesorius (1977). Veikalų „LKP veikla, stiprinant darbininkų klasės ir valstietijos sąjungą“ (1974), „Socialistinės visuomenės susiformavimas ir raida Tarybų Lietuvoje“ (1980) ir kt. autorius. Lietuvos nusipelnęs dėstytojas (1983).
GUMULIAUSKAS ARŪNAS. Gimė 1958 m. rugpjūčio 10 d. Kaune. Istorikas, politikas. 1981 m. baigė Vilniaus universitetą. 1984–1987 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje. Nuo 1981 m. Šiaulių universiteto dėstytojas, docentas (1988). 1993–1995 m. stažavosi ir dėstė Varšuvos universitete, dirbo dienraščio „Šiaulių kraštas“ korespondentu Lenkijoje. Dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, buvo Šiaulių miesto Sąjūdžio tarybos narys. 2015–2016 m. – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, 2016–2020 m. kadencijos LR Seimo narys. Parašė vadovėlius: „Besidomintiems Lietuvos istorija“ (1989), „Saulės mūšis“ (1991), „Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo“ (1993), „Lietuvos istorija 1915–1953“ (1993), „Šiauliai Antrojo pasaulinio karo metais: mokslinių straipsnių rinkinys“ (su J. Sireika, 2002), „Lietuvos istorijos žinynas“ (elektroninis variantas, 2004), sudarė leidinį „Centrizmas Lietuvoje: mokslinių straipsnių rinkinys“ (2004) ir kt. Lietuvos krepšinio čempionas (1985), Lietuvos sporto meistras. (Red. 2021-01-29.)
JASAS RIMANTAS. Gimė 1929 m. birželio 1 d. Šiauliuose. Mirė 2002 m. sausio 25 d. Vilniuje. Istorikas. 1957 m. baigė Vilniaus universitetą. 1957–1968 m. dirbo Lietuvos Istorijos institute, 1968–1975 m. ir 1979–2000 m. – Lietuvos MA centrinės bibliotekos Rankraščių skyriuje, 1976–1979 m. – Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje. Tyrė XIII–XVI a. ir 1788–1794 m. LDK bei Lietuvos istoriją. Parašė knygas: „Didysis Prūsų sukilimas“ (1959), „Lietuvių karas su kryžiuočiais“ (su kitais, 1964). Svarbiausias darbas – „Bychovco kronikos“ vertimas į lietuvių kalbą su išsamiais komentarais (1971). Paskelbė LDK užsienio prekybos ir pirmojo gyventojų surašymo duomenis (LDK gyventojų surašymas 1790 m., su L. Truska, 1972). Į lietuvių kalbą išvertė J. Goštauto beletrizuotus memuarus „Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“ (1967), T. Narbuto „Lietuvių tautos istoriją“ (t. 1, 1992), V. Marburgiečio „Naująją Prūsijos kroniką“ (1999). Spaudai parengė dokumentų rinkinių: „Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais“ (su J. Orda, d. 3 1968), „Pergamentų katalogas“ (1980), „Raganų teismai“ (su K. Jablonskiu, 1987).
KAVALIAUSKAITĖ ŽIVILĖ. Gimė 1979 m. vasario 23 d. Kelmėje. Žurnalistė, istorikė. 2016 m. Šiaulių universitete įgijo istorijos magistro laipsnį. Nuo 2002 m. dirba žurnaliste dienraštyje „Šiaulių kraštas“. Knygų „Šiaulių rajono sportas“ (su Edmundu Vitkumi, 2008), „NATO oro policijos misijos dešimtmetis: įvykiai, faktai, asmenybės“ (2014) sudarytoja, „Trispalvė Irkutsko karštyje“ (2017) autorė. Apdovanojimai: KAM apdovanojimas „Metų plunksna“ (2005), dukart KAM konkurso „Šiuolaikinio kario portretas“ laureatė (2006, 2009), Antano Macijausko premija (2018). (Informaciją pateikė Ž. Kavaliauskaitė. Red. 2018-11-14).
NEKRAŠIENĖ IRENA. Gimė 1958 m. vasario mėn. 28 d. Šiauliuose. Mirė 2012 m. birželio 12 d. ten pat. Istorikė, muziejininkė. 1976 m. baigė Šiaulių Salduvės vidurinę mokyklą. 1977 m. pradėjo dirbti Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Čia dirbdama 1983 m. baigė istorijos studijas Vilniaus universitete. Diplominis darbas „Šiaulių konditerijos pramonės gamybinio susivienijimo „Rūta“ istorija“ (1913–1975). Nuo 2000 m. – „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja. Rūpinosi istorinių šaltinių apie Šiaulius ir Šiaurės Lietuvą kaupimu, rengė ekspozicijas, parodas, organizavo moksline konferencijas ir skaitė pranešimus jose. Svarbesni parengti leidiniai: „Parodos, skirtos Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės 120-osioms gimimo metinėms, katalogas“ (1994, su Eugenija Raguckiene), „Kazimieras Venclauskis“ (2000), „Vlado Putvinskio-Putvio laiškai“ (2003), „Pirkliai Frenkeliai“ (2007), „Šiaulių „Aušros“ muziejaus metraštis“ (2008, su kitais). Organizavo tarptautinės parodos „Zubovų paveldas Lietuvoje ir Latvijoje“, „Šiaulių (Saulės) mūšiui – 770“ ir kt. Apdovanota Lietuvos Šaulių sąjungos padėka (2002), Šiaulių apskrities viršininko padėka (2006), III laipsnio Lietuvos Šaulių sąjungos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus Šaulių sąjungai“ (2007).
SABALIAUSKAS ANTANAS. Gimė 1930 m. vasario 8 d. Malaikonių kaime (Kėdainių r.). Istorikas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras (1972). 1958 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1951–1963 m. dirbo Vilkijoje. 1963–1973 m. Šiaulių pedagoginio instituto (ŠU) Visuomenės mokslų katedros dėstytojas, docentas. Šiuo metu dirba Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Filosofijos katedroje. Parašė knygas: „Kolūkinės demokratijos principai“ (1975), „Politologijos pradmenys: mokymo priemonė“ (1991), „Politiniai dialogai“ (su K. Šerpečiu, 1993), „Politika ir pedagogika: politinio ugdymo pagrindai“ (1995) ir kt. Lietuvos nusipelnęs dėstytojas (1980).
SALATKIENĖ BIRUTĖ KAZIMIERA. Gimė 1951 m. spalio 11 d. Stebuliškių kaime (Marijampolės r.). Mirė 2018 m. gruodžio 6 d. Šiauliuose. Archeologė, istorikė, muziejininkė, humanitarinių mokslų daktarė (2007). 1974 m. baigė Vilniaus universitetą. 1974–1983 m. ir 1984–1989 m. Šiaulių Aušros muziejaus Ikitarybinio laikotarpio istorijos skyriaus vedėja, 1983–1984 m. direktoriaus pavaduotoja. Inicijavo „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus įkūrimą, 1989–1998 m. buvo šio skyriaus vedėja, nuo 1998 m.– vyr. muziejininkė. Nuo 1998 dėstė Šiaulių universitete. Ištyrinėjo per 10 archeologijos paminklų (svarbiausias – Lieporių gyvenvietė ir kapinynas Šiauliuose). Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose, sudarė per 10 leidinių: „Šiaulių „Aušros“ muziejus“ (1993), „Šiaulių krašto kalendoriai“ (1996–1998), „Kryžių kalno istorinė raida ir išlikimo problemos“ (su kitais, 2000), „Kraštotyros pradmenys“ (su kitais, 2001), „Archeologijos paminklas: nuo atsiradimo iki rekonstrukcijos“ (2002) ir kt. Paskelbė apie 40 publikacijų archeologijos klausimais. Surengė per 15 parodų, inicijavo ir dalyvavo rengiant mokslines konferencijas. Dalyvavo įkuriant Šiaurės Lietuvos istorijos centrą Šiaulių universitete. Lietuvos archeologų draugijos narė (1990), ICOM Lietuvos skyriaus valdybos pirmininko pavaduotoja (1994), Lietuvos muziejininkų draugijos valdybos narė (1989–1991), LR Kultūros ministerijos muziejų ekspertų komisijos narė (1990) ir kt. Apdovanota LR Kultūros ministerijos premija už muziejininkystės ir muziejų vertybių restauravimo darbus (1998). P. Bugailiškio premijos laureatė (2007).
SIREIKA JONAS. Gimė 1947 m. gruodžio 25 d. Linučių kaime (Molėtų r.). Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras. 1972 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo 1974 m. dirba Šiaulių universitete, dėstytojas, docentas (1984). 1989–1991 – Ekonomikos teorijos ir istorijos katedros vedėjas. Nagrinėja Lietuvos savivaldybių, Šiaulių miesto bei krašto istoriją ir dabartį. Parašė knygas: „Gyvenimas Lietuvai“ (1993, skirtą Jackui Sondeckiui), „1990–1993“, „1994–1995“ ir „1996–1998 metų Šiaulių metraštį“ (1994, 1996, 2000), monografiją „Lietuvos savivaldybės ir savivaldybininkai 1918–1931“ (1998). Leidinių „Šiaulių apskrities istorijos raida: mokslinių straipsnių rinkinys“ (2004), „Šiaulių miesto istorija 1940–1995 m.“ (2007) sudarytojas ir vienas iš autorių. Knygos „Antikinės Graikijos istorija“ (2018) autorius. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos narys. (Red. 2018-05-30.)
ŠIMKUVIENĖ VALENTINA. Gimė 1946 m. balandžio 1 d. Šakiuose. Istorikė, visuomenės veikėja, humanitarinių mokslų daktarė (1981). 1968 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1976–1980 m. mokėsi Vilniaus universiteto aspirantūroje. Nuo 1968 m. dėsto Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete, docentė (1987). 1983–1996 m. buvo šio universiteto Filologijos fakultato dekanė. Domisi tautinėmis mažumomis Lietuvoje bei šių mažumų kultūros paveldu. Parašė knygas: „Antikos kultūros bruožai“ (su R. Tamulaitienė, 1996), „Šiaulių universitetas. Humanitarinis fakultetas“ (su kitais, 2001) ir kt. Šiaulių rusų kultūros centro įkūrėja ir jo vadovė. Šiaulių miesto tarybos narė (1995–1997). Maskvos mero įsteigtos stipendijos globėjų tarybos narė (1998). Apdovanota garbės ženklu) Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2006).
TAMULAITIENĖ REGINA. Gimė 1948 m. rugsėjo 28 d. Akmenėje. Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė (1983). Baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Neilgai dirbo Šiaulių alaus darykloje „Gubernija“. Nuo 1973 m. dėsto Šiaulių universitete. Nuo 1999 m. Šiaulių universiteto Istorijos katedros docentė. Parašė knygas: „Lietuvos slidinėjimo istorinė apžvalga“ (1998), „Šiaulių sportas“ (su kitais, 1998), „Šiaulių universiteto humanitarai per penkias dešimtis metų“ (su kitais, 2006) ir kt. Vienintelė moteris mokslininkė, tyrinėjanti šalies sporto istoriją.
TARVYDAS BALYS. Gimė 1897 m. balandžio 27 d. Užpalių kaime (Utenos r.). Mirė 1980 m. gegužės 15 d. Šiauliuose. Istorikas, archeologas, pedagogas, muziejininkas. 1927 m. baigė Kauno universitetą, Teologijos filosofijos fakultetą. Trumpai dirbo Kauno miesto muziejuje, Lazdijų gimnazijoje. Nuo 1928–1945 ir 1947 m. Šiaulių mokytojų seminarijos mokytojas, direktorius. 1947–1957 m. dirbo buhalteriu įvairiose Šiaulių miesto įstaigose. Nuo 1929 m. iki mirties bendradarbiavo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1931–1937 m. vadovavo Šiaulių Kraštotyros draugijos rengiamoms archeologinėms ekspedicijoms, kasinėjo apie 10 Lietuvos kapinynų, pilkapių: Gibaičių, Jauneikių, Linkaičių, Kuršėnų, Pavėkių, Lepšių ir kt. Tyrinėjo Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemius, taip pat yra žvalgęs ir aprašęs daugelį archeologinių paminklų. Tyrinėjimų medžiagą publikavo „Šiaulių metraštyje“ (1931, 1933), žurnale „Gimtasai kraštas“ bei kituose leidiniuose. 1936 m. rankraščio teisėmis išleido „Visuotinės istorijos epizodinio kurso santrauką“. Surinko medžiagą monografijai „Šiaulių mokytojų seminarija 1920–1940 m.“ (rankraštis saugomas „Aušros“ muziejuje). Parašė „Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios istoriją“, likę rankraščiai saugomi šios bažnyčios archyve. Vertė iš prancūzų ir vokiečių kalbų religinio turinio literatūrą, kuri buvo slapta dauginama ir platinama. Šiaulių „Aušros“ muziejui paliko dalį savo bibliotekos, kur sudarytas jo asmeninis fondas.
TRIMONIENĖ RITA REGINA. Gimė 1962 m. kovo 4 d. Kaune. Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė.1979–1985 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, 1988–1991 m. – doktorantūroje. 1985–1988 m. Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) TSKP istorijos ir politinės ekonomikos katedros asistentė, 1991–1996 m. – Istorijos ir ekonomikos katedros asistentė, vyr. asistentė, 1996–1998 m. – Filosofijos ir istorijos katedros docentė, nuo 1998 m. Šiaurės Lietuvos istorijos centro direktorė. Nuo 1999 m. Šiaulių universiteto Istorijos katedros vedėja, dar ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus vyresnioji mokslo darbuotoja. Knygų „Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir vidurio Europa XV–XVI a. sandūroje“ (1996), „Europos chronologija“ (2001) autorė, „V. Marburgietis. Nauja Prūsijos kronika“ (1996), „Kraštotyros pradmenys“ (2001) bendraautorė. Sudarė mokslinių straipsnių rinkinį „Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje sąmonėje“ (2007, su R. Jurgaičiu). Mokslines publikacijas skelbė leidiniuose „Lietuvos istorijos studijos“, „Lietuvos istorijos metraštis“, „Šiaurės Lietuva“, „Dienovidis“, „Kurtuva“, monografijoje „Papilė“ ir kt. Dalyvavo mokslinėse konferencijose Varšuvoje, Krokuvoje. Stažavosi Krokuvos, Searborougho (D. Britanija) universitetuose, dirbo Vatikano archyvuose, bibliotekose ir kt. Pasaulio lituanistų bendrijos narė.
LITERATŪRA
Kas yra kas Lietuvoje 2006. Kaunas, 2006.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Lietuvos archeologijos istorija. Vilnius, 1999.
Mokslas ir menas Šiaulių universitete 2004 m. Šiauliai, 2005.
Šiaulių kraštotyrininkai (sudaryt. I. Rudzinskienė). Šiauliai, 2002.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1, 6. Vilnius, 2001, 2004.
Informaciją rinko Audronė Baškienė, Sigita Vaitkaitytė
Redagavo Danutė Darbutienė, Sigita Vaitkaitytė