Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įkurta 1950 m. spalio 1 d. Septintą dešimtį skaičiuojančios bibliotekos istorija – tai ne tik įvykiai, datos, bet svarbūs ir žmonės, ištvermingi, ištikimi pasirinktam keliui, savo kasdieniu kruopščiu darbu kuriantys kultūrinio židinio tradicijas. Tokios ir buvo mūsų kolegės Irena Butkienė ir Danutė Darbutienė, kurios šią vasarą mini gražias sukaktis.
Ta proga parengta virtuali paroda, kurioje atspindimas jų ilgametis darbas bibliotekoje, kūrybinė veikla. Pateikti biografijos faktai, atsiminimai, nuotraukos. Parodą rengė Danutė Kazlauskienė.
Irena Butkienė
Irena Butkienė gimė 1938 m. liepos 27 d. Rudaminoje (Lazdijų r.). Ūgtelėjusi ji tapo šešių savo jaunesnių sesučių ir broliukų aukle, pirmąja mamos pagalbininke. Nuo mažens mėgo knygą. 1957 m. baigė Lazdijų vidurinę mokyklą ir kurį laiką dirbo Aštriosios Kirsnos kaimo bibliotekoje. 1960 m. įstojo į Vilniaus universitetą ir studijavo bibliotekininkystę ir bibliografiją. Studijų universitete metais balsinga dzūkaitė dalyvavo universiteto dainų ir šokių ansamblio veikloje – dainavo chore.
Irena Butkienė, baigusi Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakulteto bibliotekininkystės specialybę, buvo paskirta dirbti Kelmės vaikų bibliotekoje. Tačiau netrukus sužinojo, kad ten jauna specialistė nebereikalinga. Po keleto naujų pasiūlymų pasirinko Šiaulius, nes išgirdo, kad „ten bibliotekai vadovauja puiki moteris Janina Kaškelienė, kuri mielai sutinka jaunus specialistus“. „1965 metų rugpjūčio 5 diena… Nuo šios datos aš sieju savo gyvenimą ir darbą su Šiauliais ir Viešąja biblioteka“, – yra sakiusi Irena. Taip Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka tapo vienintele Irenos Butkienės darboviete.
Ketverius metus dirbo Skaitytojų aptarnavimo skyriuje. Tylomis stebėjo kaimynystėje triūsiančias bibliografes. Nuo 1969 m. vasaros Irena pradėjo dirbti Bibliografijos skyriuje. Bibliografo darbas, kuriuo domėjosi dar studijų metais, reikalavo daugiau kūrybos ir sumanumo.
Po dvylikos darbo metų bibliotekoje, 1981 m., Irenai buvo pasiūlyta vadovauti Bibliografijos skyriui. Šias pareigas ji ėjo iki 2000 m. Vėliau Irena dirbo bibliotekininke įvairiuose bibliotekos skyriuose.
Bibliografijos skyrius tuo metu buvo lyg visos bibliotekos organizmo smegenys ar centrinė nervų sistema. Čia kataloguose ir kartotekose buvo kaupiama informacija apie visus išliekamąją vertę turinčius straipsnius įvairiausiuose spaudiniuose.
Aptarnaujant skaitytojus Irenos Butkienės pozicija buvo tokia – „žmogui atsakyti reikia dešimtukui, nes tai yra bibliotekos prestižas“. Irena bibliotekoje buvo laikoma enciklopedinio išsilavinimo darbuotoja arba bibliotekos protu. Ji turėjo fenomenalią atmintį. Skaitytojai jos galėjo klausti daugybės dalykų – visada žinos atsakymus. Ją pulte puldavo kryžiažodžių sprendėjai.
Irena bendradarbiavo su Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto leidykla „Saulės delta“, teikė bibliografines konsultacijas, išleido informacinį leidinį „Saulės delta“ tūkstantmečių sandūroje“ (1999). Bendradarbiavo respublikos ir miesto spaudoje, paskelbė apie 50 publikacijų, rengė ir skaitė pranešimus, svarbesni iš jų: „Knyga žymiųjų žmonių gyvenime“, „Meno ir grožinės literatūros bibliografijos šaltiniai“, „Bibliografinis-informacinis bibliotekos darbas“, „Skaitymo kultūros ugdymas miesto įvairių žinybų bibliotekose“. Sudarinėjo literatūros sąrašus įvairiomis temomis, domėjosi kraštotyra, parengė kraštotyros darbų, parašė Bibliografijos skyriaus kroniką (1981–1991).
Irena buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė, „Žinijos“ draugijos miesto skyriaus lektorė, Kelionių ir ekskursijų biuro metodinės tarybos narė, koordinavo ekskursijų po biblioteką vedimą, pati vedė ekskursijas miesto visuomenei ir svečiams. Dalyvavo bibliotekos skaitovų konkursuose. Atsakinėjo į užklausas, rengė parodas, buvo neetatinė metodininkė, vedė stažuotes regiono bibliotekininkams.
Irena – guvi, veržli, skardžiabalsė moteris ir dabar dažnai apsilankanti bibliotekoje pasirinkti knygų, susitikti su buvusiomis kolegėmis. Laisvalaikiu visada į rankas ima knygą, nes, pasak Irenos, „knyga – niekuo prasmingesniu nepakeičiama. Labai daug noriu. Esu liūtas, todėl pakankamai ambicinga, ir viską, ką darau, darau gerai.“
„Ateityje mūsų biblioteką įsivaizduoju orią, reikalingą, joje sukaupti lobiai atskleis ateities kartoms visa, ką mes kūrėme“, – įsitikinusi Irena Butkienė.
Išliks ir tai, ką dirbo, kūrė, kruopščiai rašė ir registravo Irenos rankos. Gal pateks į kompiuterius, niekur nedings tie metų metais kaupti informacijos šaltiniai. Viskas išliks.
I. Butkienės atsiminimai apie darbą bibliotekoje 1965-1994 m.
Literatūra:
Bibliografijos skyriaus kronika 1981–1991.
Irena Butkienė / parengė Nijolia Kasparavičienė // Bibliotekininkai darbo veteranai. D. 2. – 1996, p. 3–12.
Vaičiulevičienė, Birutė. Bibliografė Irena Butkienė įžvelgia gerą bibliotekos ateitį // Šiaulių naujienos. – 1998, rugpj. 21, p. 8.
Vaičiulevičienė, Birutė. Bibliotekoje niekas nieko niekada neatstums // Šiaulių naujienos. – 1997, spal. 17, p. 9–10.
Danutė Darbutienė
Danutė Darbutienė gimė 1948 m. rugpjūčio 23 d. Raguvoje (Ukmergės r.). 1966 m. baigė vidurinę mokyklą Ukmergėje. 1970 m. jauna specialistė, ką tik baigusi bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete, atvyko į Šiaulius – į darbo paskyrimo vietą. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka tapo vienintele Danutės darboviete – čia ji dirbo 46-erius metus.
Darbo pradžioje sąlygos nebuvo geros – miesto viešoji biblioteka dar neturėjo savo pastato, glaudėsi keliose vietose. 1970–1977 m. Danutė dirbo Komplektavimo-apipavidalinimo skyriuje ir skaitykloje. „Tuomet pastate nebuvo jokių patogumų, tualetas – lauke, šildymas – krosnimis, kurias anksti ryte užkurdavo valytoja“, – savo atsiminimuose rašo Danutė. Bet „darbas su žmonėmis man patiko. Keturiasdešimties vietų skaitykla beveik visada būdavo pilnutėlė skaitytojų, kuriuos aptarnaudavome nuo 11 iki 22 val. Šį laikotarpį visada prisimenu kaip šviesiausią savo darbinėje biografijoje.“
Dirbdama Bibliografijos skyriuje Danutė parašė savo pirmąjį straipsnį (1975 m.). Per ilgus darbo metus jų susidarė apie 70. „Šįkart, matyt, pataikiau į savo vietą, nes bibliografijos ir kraštotyros darbą dirbau 42 metus“, – sako Danutė.
1978 m. išaugo naujas, didelis bibliotekos pastatas dabartinėje Aušros alėjoje. Dirbti naujose, moderniose patalpose tapo maloniau. 1989 m. bibliotekai suteiktas Povilo Višinskio vardas. Tais pačiais metais spalio 16 d. Danutė pradėjo vadovauti Kraštotyros skyriui (vadovavo iki 2008 m., o nuo 2009 m. iki 2016 m. dirbo Informacijos skyriaus vyr. bibliografe).
Metams bėgant keitėsi darbo pobūdis, atsirado naujų darbo barų, į kasdienybę įsiliejo naujos technologijos. 2002 m. pradedama kurti Nacionalinė bibliografijos duomenų bazė. Daug ką reikėjo išmokti, suprasti.
2008 m. prasidėjo bibliotekos renovacija, tam tikra sumaištis, knygų kraustymas iš vieno aukšto į kitą, kol pagaliau nudžiugino šiuolaikiškai atnaujintos patalpos. Taigi, darbas bibliotekoje ne visada buvo patogus ir lengvas. Bet Danutė beveik pusšimtį metų ištikimai praleido toje pačioje įstaigoje, nesiblaškydama, neieškodama, kur geriau. Dirbti teko įvairiuose bibliotekos skyriuose, ne visada patinkantį, bet visada reikalingą darbą.
Daugiausia jėgų ir laiko ji atidavė bibliografijos ir kraštotyros darbui. Net 18 metų vadovavo Kraštotyros skyriui. Domėjosi Šiaulių krašto istorija, kultūros paveldu, Šiaulių šviesuomene. „Mėgstamiausi darbai buvo virtualios krašto enciklopedijos „Graži tu mano“ bei virtualių parodų rengimas, straipsnių rašymas“, – prisimena Danutė. Tai buvo širdžiai artimas ir mielas darbas.
Danutė pažinojo visus žymesnius šiauliečius, lengvai surasdavo pageidaujamą medžiagą, esant reikalui patardavo. Parengė bibliografijos rodykles: „Vincas Vaitekūnas“ (1984), „Šiaulių Povilo Višinskio viešosios bibliotekos kraštotyros darbų katalogas“ (1996), „Jonas Nekrašius“ (2001), „Genovaitė Žukauskienė“ (2009), „Irena Rudzinskienė-Dambrauskaitė“ (2011) ir kt. Parengė apie 20 nepublikuotų kraštotyros darbų, iš kurių svarbesni „V. Kapsuko gatvė Šiauliuose“ (su B. Knizikevičiene ir E. Rimkūniene, 1985), „Bibliotekininkai darbo veteranai“ (1988), „Vardai ir veidai“ (1993–1994). Jos parengti kraštotyros darbai eksponuoti respublikinėse parodose. Danutė buvo virtualaus biografinio žinyno „Šiaulių šviesuomenė. 1918–2006“ redaktorė ir viena iš sudarytojų, nuo 1996 m. rengė Šiaulių atmintinų datų kalendorius, paskelbė straipsnių kraštotyros ir bibliotekininkystės klausimais žurnale „Tarp knygų“.
Darbšti, sumani, rūpestinga darbuotoja. Danutė buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė, Lietuvos kraštotyros draugijos Šiaulių miesto tarybos narė. Tokie žmonės visada yra kolektyvo branduolys ir kolegos ilgai juos prisimena.
Dabar Danutė liko ištikima bibliotekos skaitytoja. Atėjusi pasirinkti knygų, visada užsuka į Kraštotyros skyrių, pabendrauja su buvusiomis kolegėmis, domisi bibliotekoje vykstančiais renginiais, naujovėmis.
D. Darbutienės atsiminimai apie darbą bibliotekoje.
Literatūra:
Janonis, Osvaldas. Darbutienė Rakauskaitė Danutė // Knygotyra. – 2007, t. 49, p. 217.
Kulikauskienė, Lina. Pusė amžiaus kraštotyros Povilo Višinskio bibliotekoje // Tarp knygų. – 2001, Nr. 10, p. 5–6.
Striogaitė, Dalia. Bibliotekininkė iš pašaukimo // Šiaulių naujienos. – 2017, saus. 7, p. 19.