2021 m. rugsėjo 6 d. šiaulietis kino mėgėjas, pasaulinės mėgėjiško kino draugijos UNICA narys, Mikelio prizo laureatas Laimutis Gudinavičius mini 75-erių metų jubiliejų. Parodoje pateikiami dokumentinių filmų ir televizijos laidų kūrėjo biografijos faktai, dalis jo surinktos negatyvų kolekcijos.
L. Gudinavičius gimė ir augo Šiauliuose, baigė Šiaulių pedagoginio instituto Fizikos-matematikos fakultetą. Filmavimu susidomėjo dar vaikystėje. Pasak L. Gudinavičiaus, jis buvo dar vaikas, kai iš tėvų „konfiskavo“ jiems dovanotą fotoaparatą. Gal devintoje klasėje iš dėdės šachmatininko už dvidešimt penkis rublius nusipirko vaizdo kamerą. Berniukas netgi buvo įsigijęs diaprojektorių (projekcinis aparatas skaidrėms demonstruoti), pirko diafilmų ir tokius filmus, kaip „Auksinė antilopė“, „Chotabyčius“, kuriuos rodydavo draugams. Televizorių tuomet dar nebuvo, todėl aplinkinių kiemų vaikai už seansą mielai L. Gudinavičiui mokėdavo po tris kapeikas. Besimokydamas Pedagoginiame institute sukūrė pirmuosius filmukus – tai buvo kelios instituto gyvenimo kronikos. Po studijų vienerius metus fiziką dėstė Tauragėje, kur, įkūręs kino mėgėjų būrelį, savo hobiu sudomino nemažai berniukų.
Dirbdamas Šiaulių televizorių gamyklos konstravimo biure, ėmė vadovauti gamyklos mėgėjų kino studijai. Kino studijoje „Tauras“ L. Gudinavičius su kitais televizorių gamyklos darbuotojais pakankamai profesionaliai filmavo, turėjo profesionalios technikos, net galėjo kokybiškai įgarsinti. Nuo 1978 m. pradėjo aktyviau filmuoti ir rinkti medžiagą, tapo mėgėjiško kino draugijos nariu, dalyvavo festivaliuose, pelnė ne vieną prizą. Suomijos ir Sovietų Sąjungos mėgėjiško kino festivalyje 1983 m. L. Gudinavičius iškovojo sidabro medalį už dokumentinį filmą „Mama“. Tai vienas geriausių kino mėgėjo dokumentinių filmų. Jame pasakojama apie L. Gudinavičiaus žmonos Angelės mamą – paprastą kaimo moterį, pasižymėjusią puikia iškalba. Filmas buvo kuriamas metus laiko. Vienas Rusijos kino kritikas šį filmą apibūdino taip: „Labai įtaigus moters portretas. Pažinčiau tą moterį, jei sutikčiau.“
Dokumentinis filmas „Mama“ (1980 m.):
L. Gudinavičius kūrė filmus ir televizijos laidas, turinčias istorinės ir pažintinės reikšmės. Kino kūrėją domina etnografija, praeitis, papročiai, buitis, daug nuveikę, išskirtiniais gabumais pagarsėję žmonės. Šios temos atsispindi kino mėgėjo kūryboje, kurią galima suskirstyti į du etapus. Iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo L. Gudinavičius kūrė dokumentinius kino filmus apie savo šeimą ir draugus, keliones po Žemaitiją, Šiaulių televizorių gamyklą, kurioje dirbo apie 20 metų. Atkūrus nepriklausomybę pradėjo kurti filmus apie Lietuvos bei Šiaulių krašto šviesuolius. Rimčiausi L. Gudinavičiaus kūrybos rezultatai – kino filmai apie Povilą Višinskį, Vladą Putvinskį, Šatrijos Raganą, Lauryną Ivinskį, Simoną Daukantą. Kartu su docentu Juozu Kašiu kuriant filmą apie S. Daukantą pavyko rasti ir nufilmuoti keturias Lietuvos Metrikos knygas, saugomas Peterburge.
Ištrauka iš dokumentinio filmo „Simonas Daukantas“ (1993 m.):
L. Gudinavičius yra vienas iš šiaulietiškos televizijos kūrėjų, kurį laiką buvo Šiaulių televizijos direktoriaus pavaduotoju. Šiaulių televizijos pradžia siejama su 1991 metų sausio 13-osios nakties įvykiais Vilniuje. Sovietams užgrobus Lietuvos radiją ir televiziją, po dienos jau pradėjo transliuoti nepriklausomas televizijos kanalas iš Šiaulių. Nors transliacijos vyko iš Šiaulių dramos teatro, sovietai kanalo nesusekė. Ši istorinė detalė iki šiol nedaug kam žinoma. Televiziją Šiauliuose įkurti ketinta iki sausio įvykių, bet įvykiai Vilniuje paspartino procesą. Pirmosios transliacijos pradėtos sausio 13-ąją. Iš Šiaulių savivaldybės radijorelinėmis linijomis signalas buvo siunčiamas į Vilniaus televizijos bokštą. Po kruvinosios sausio nakties nuspręsta įkurti ir televizijos studiją Šiaulių dramos teatre, iš kurios būtų transliuojamos laidos šiauliečiams ir pranešama, kas vyksta Lietuvoje. „Iš Televizorių gamyklos atvežėme kilnojamąją televizijos stotį, gamyklos inžinieriai įrengė studiją, užkėlė anteną ant teatro stogo ir signalą transliavo iš televizijos bokšto. Kilnojamoji televizijos stotis buvo pagaminta Šiauliuose ir turėjo keliauti į kažkokį Tarybų Sąjungos miestą, bet taip ir pasiliko Šiauliuose“, – prisimena L. Gudinavičius.
L. Gudinavičiaus vaizdo įrašų (susipažinti galite čia) ir negatyvų kolekcija (susipažinti galite čia) į biblioteką pateko Šiaulių kino meno klubo pirmininko Viktoro Gundajevo dėka.
Kviečiame susipažinti su dalimi negatyvų kolekcijos. Nuotraukų galerija iš virtualios elektroninio paveldo sistemos www.epaveldas.lt
Literatūra:
- Bulzgis S., Per filmus Laimučiui Gudinavičiui nėra kada gilintis į savo bajorišką giminę, Šiaulių naujienos, 2000 08 05, p. 10.
- Hokienė T., Šiaulių mėgėjiškam kinui – pusė amžiaus, Šiaulių naujienos, 2018 12 15, p. 2.
- Urbonavičiūtė R., Viktoras Gundajevas apie kino mėgėjus, profesionalus ir eksperimentatorius, Šiaulių naujienos, 2013 04 26, p. 5–6.
- Šiaulių kraštotyrininkai, sudarytojos Rudzinskienė I., Salatkienė B., Šiauliai, 2002, p. 39.
- Laurutytė O., Kino filmuose – kūrėjo širdies dūžiai, Šiauliai plius, 2006 09 29, p. 5
- Leviškienė E., Draugystė su kino kamera, Raudonoji vėliava, 1986 01 25, p. 4.
- Sabaliauskas S., Teatre veikė slapta laisvos Lietuvos televizija, Šiaulių kraštas, 2009 01 13, p. 3, 6.
Parodą rengė Jonė Gorytė