„Nepriklausomybės kovos Šiaulių krašte“

Šiais metais sukanka 100 metų, kai vykstant kovoms dėl nepriklausomybės, Lietuvos kariuomenė galutinai išstūmė Raudonąją armiją iš Lietuvos. Remiantis bibliotekoje sukauptais šaltiniais parengta virtuali paroda „Nepriklausomybės kovos Šiaulių krašte“.

Kviečiame susipažinti su įvykiais Šiaulių krašte bolševikmečiu.  Tiems, kas domisi Šiaurės Lietuvos istorija,  pateikiame kovų dėl Šiaulių eigą 1919 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais bei  Radviliškio mūšio aprašymą.

Rengiant parodą naudotasi istorikų Vytauto Lesčiaus, Kazio Ališausko, žurnalisto Viliaus Kavaliausko darbais, Radviliškio kautynių dalyvio Jono Petruičio ir Lietuvos kariuomenės savanorių publikuotais atsiminimais.

Įžanga

Audringi 1919 metai yra vienas iš gražiausių atgijusios Lietuvos istorijos puslapių. Lietuvių tautai ir jos vadovybei tais metais nepaprastai sudėtingomis vidaus ir išorės sąlygomis kartu teko spręsti daugybę uždavinių, tačiau du yra bene svarbiausi: savų ginkluotų pajėgų kūrimas ir kovų prieš besikėsinančius į tautos laisvę ir krašto nepriklausomybę bolševikus ir bermontininkus organizavimas. Nors minėtų priešo pajėgų pranašumas buvo akivaizdus, jauna Lietuvos kariuomenė, paskubomis organizuota, menkai apmokyta bei aprūpinta, sugebėjo įrodyti, kad pergalę laimi mylintys savo tėvynę, tikintys savo  reikalo teisingumu bei pasiaukojama kova. 1919 m. lietuvių ginkluotosios pajėgos tai įrodė darbais ir žygiais.

Lesčius, Vytautas. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918–1920. – Vilnius. 2004, p. 421.

Valstybingumo atkūrimas. Kova su bolševikais

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, subyrėjo Europos „tautų kalėjimais“ vadintos imperijos. Nustojo egzistuoti ir carinė Rusija. Kaip ir daugelis anksčiau laisvės netekusių tautų, lietuviai pasinaudojo proga atkurti savo laisvę. 1918 m. vasario 16 d. buvo oficialiai atkurtas Lietuvos valstybingumas.

Rusijoje valdžią užgrobę bolševikai neketino leisti Lietuvai ir kitoms savo valstybes atkūrusioms ar sukūrusioms buvusios Rusijos imperijos tautoms išsaugoti savo valstybes. Bolševikai siekė Sovietų Rusiją grąžinti į buvusias imperijos ribas ir vėliau plėsti „pasaulinę proletariato revoliuciją“ į kitas šalis.

Lietuvai dar neturint savo kariuomenės, bolševikai užėmė didesnę Lietuvos teritorijos dalį. Kuriama Lietuvos kariuomenė per 1919 m. sugebėjo sustabdyti rusų veržimąsi ir išstumti juos iš Lietuvos teritorijos. Daugumai  iš Rusijos išsivaduoti mėginusių tautų to padaryti nepavyko, naujosios valstybės buvo karine jėga užimtos ir prijungtos prie Sovietų Rusijos. Nepriklausomybę nuo bolševikų apgynė tik Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija.

Bermontininkų pavojus

Dar vienas pavojus Lietuvos valstybingumui kilo iš vokiečių remiamų avantiūristo Pavelo Bermondto-Avalovo karinių pajėgų.  P. Bermondtas iš į vokiečių nelaisvę patekusių Rusijos karių buvo suformavęs armiją, kurios deklaruojamas tikslas buvo kovoti su bolševizmu ir atkurti senąją tvarką Rusijoje. Šios pajėgos buvo priešiškos ir Baltijos šalių nepriklausomybei, nes siekė atkurti Rusijos imperiją su buvusiomis sienomis. Bermontininkai buvo įsikūrę Latvijos teritorijoje. Didesnę bermontininkų dalį sudarė vokiečių kariai. Ši karinė organizacija atstovavo Vokietijos, siekusios išlaikyti savo įtaką rytinėje Baltijos pakrantėje, interesams.

Realiai bermontininkai su bolševikais taip ir nesusikovė. Bermontininkai mėgino užimti Rygą ir panaikinti Latvijos valstybingumą. Taip pat jie ėmė veržtis ir į Lietuvos teritoriją. Patyrę pralaimėjimą kovoje su latviais ir lietuviais, bermontininkai galiausiai kapituliavo, jų likučiai buvo evakuoti į Vokietiją.

Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. – V., 2013, p. 166.

Bermontininkų okupacija Šiauliuose

1919 m. rugsėjo 29–30 d. Šiaulius okupavo bermontininkai. Rugsėjo 30 d. bermontininkų gaujos ginkluota jėga užėmė Šiaulių gimnazijos rūmus. Bermontininkų generolas fon Dibičas visiems susirinkusiesiems į pamokas įsakė palikti pastatą, nes jis perduodamas vokiečių karo vadovybės ligoninei. Mokytojams ir mokiniams atsisakius palikti gimnaziją, bermontininkų karinis dalinys įsiveržė į pastatą, įvyko susirėmimas. Buvo sužeista daug mokinių ir mokytojų, o vienas vokietis, kieme gavęs akmeniu į galvą, nuvežtas į ligoninę. Mokytojai tuomet tik gynė savo auklėtinius nuo okupantų smūgių vengdami didesnio kraujo praliejimo. Prasidėjusi batalija gimnazijos aktų salėje tęsėsi ant laiptų, koridoriuose, paskui persimetė į gatvę.

Šiaulių miesto vadovai, tuo metu negavę iš Lietuvos valdžios paramos, pradėjo organizuoti iš vietinių gyventojų partizanus pasipriešinti okupantų savivalei. Partizanai jau 1919 m. lapkričio pradžioje pradėjo rimtą kovą su okupantais, neleido plėšti gyventojų. Naktį iš lapkričio 21 d. į 22 d. jie, sutraukę telefono ir telegrafo laidus, izoliavo miestą, siaurino apsupties ratą, sekė okupantų veiksmus, pranešinėjo žinias artimiausiam Lietuvos kariuomenės pulkui, buvusiam netoli Šiaulių.

1919 m. gruodžio 8 d. Lietuvos kariuomenės pulkas atnaujino veiksmus ir užėmė Šiaulius. Traukdamiesi iš Šiaulių bermontininkai susprogdino Gubernijoje buvusį ginklų sandėlį, paleido artilerijos ugnį į jau ir taip sunaikintą miestą. Kilusius gaisrus gesino Chaimo Frenkelio fabriko savanorių ugniagesių komanda.

Šiaulių apskrities valdyba 1919 m. gruodžio 19 d. pateikė tarptautinės komisijos atstovams duomenis apie okupantų įvykdytus žudymus ir padarytą žalą Šiaulių apskrityje. Iš viso buvo nužudyti 33 žmonės, sužeisti 124, sudeginta 171 trobesys, atimta: arklių – 1 395, raguočių – 610, avių ir ožkų – 1 322, kiaulių – 1 644, paukščių –  6219, grūdų – 98 454 pūdai, šieno ir šiaudų – 23 947 pūdai, pinigų – 1 232 589 markės, neskaitant brangių daiktų, įmonių įrenginių. Komisijos buvo pareikalauta nusikaltėlius patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir padengti padarytus nuostolius. Iš Vokietijos nutarta išreikalauti natūra arklius ir karves, o kitus nuostolius padengti žemės ūkio mašinomis, trąšomis ir pan.

Tačiau okupantai nesirūpino atlyginti nuostolių, o jų nusiaubtą miestą teko patiems šiauliečiams atstatyti. Šiaulių miesto geografinė padėtis, kelių susikirtimo mazgas nulėmė, kad Šiauliai buvo žymiai didesniu mastu sugriauti ir išdeginti negu kiti Lietuvos miestai.

Šiaulių miesto istorija. – Šiauliai, 1991, p. 130–131.

Šiaulių–Radviliškio operacija 1919 m.

Mūšio priešistorė. Lemiamų kovų su bolševikais įkarštyje Šiaurės Lietuvoje ir Latvijoje susitelkė naujas Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių priešas – bermontininkai. Tai buvo rusų monarchistų ir vokiečių organizuoti nelaisvėje po Pirmojo pasaulinio karo buvusių rusų ir vokiečių savanorių daliniai. Jie deklaravo kovojantys prieš bolševikus, už monarchinės Rusijos imperijos atkūrimą. Šių dalinių vadovybė nepripažino Baltijos valstybių nepriklausomybės, nes laikė šiuos kraštus neatskiriama Rusijos dalimi. Bermontininkams, oficialiai pasivadinusiems Rusijos vakarų armija, vadovavo vokiečių remiamas buvęs carinės Rusijos kariuomenės pulkininkas P. Bermondtas-Avalovas. Jo vadovaujamos karinės formuotės tapo labai rimta grėsme Lietuvos ir Latvijos valstybėms, ši karinė jėga buvo puikiai ginkluota ir gausiai finansuojama iš Vokietijos. P. Bermondtas ir jo šalininkai buvo atviri Baltijos šalių valstybingumo priešai ir net neketino su jų vyriausybėmis derėtis jokiais klausimais. Bermontininkai buvo nusiteikę viską spręsti karine jėga. 1919 m. vasarą tarp Lietuvos ir plk. P. Bermondto ėmė bręsti karinis konfliktas.

1919 m. liepos 26 d. į Kuršėnus įžengė pirmieji bermontininkai, vadovaujami plk. Virgoličiaus, ir ėmė užiminėti patalpas, plėšti gyventojus ir kitaip savivaliauti. Spalio 5 d. plk. Virgoličiaus rinktinė iš Kuršėnų persikėlė į Šiaulius. Lietuvos vyriausybė negalėjo užkirsti jai kelio, nes tuo metu Lietuvos kariuomenė dar tęsė kovas su bolševikais Dauguvos fronte.

Šiauliuose bermontininkai elgėsi kaip užkariautame krašte grobdami viską, kas buvo vertingesnio. Stumdami negausius Lietuvos kariuomenės dalinius į rytus, palaipsniui užiminėjo svarbias geležinkelio stotis ir strategiškai svarbius kelius. Bermontininkų rankose atsidūrė Šiaurės Lietuva, palaipsniui judėdami į pietus jie pasiekė net Raseinius. Lietuvos vyriausybė faktiškai nustojo kontroliuoti didžiąją dalį Šiaurės ir Vakarų Lietuvos. Bermontininkams užėmus Radviliškio geležinkelio stotį, nutrūko susiekimas geležinkeliu tarp Kauno ir bolševikų fronte veikusių Lietuvos kariuomenės dalinių.

Pasirengimas operacijai. Lietuvai iškilo naujas egzistencinis pavojus. 1919 m. spalio 9 d. Lietuvos vyriausybė visoje šalyje paskelbė karo padėtį, spalio 16 d. buvo priimtas sprendimas jėga išvaryti bermontininkus iš Lietuvos. Lietuvos konfliktas su bermontininkais labai pablogino santykius su Vokietija, nes didelę dalį P. Bermondto pajėgų sudarė vokiečių savanoriai. Vokietija rėmė bermontininkus, tikėdamasi su jų pagalba išlaikyti ir išplėsti savo įtaką Baltijos kraštuose.

Spalio 18 d. fronto prieš bermontininkus vadu buvo paskirtas I brigados vadas plk. ltn. Kazys Ladyga.

Lietuvos kariuomenės daliniai į bermontininkų frontą buvo perdislokuojami visą spalio mėnesį. Prieš bermontininkus buvo sutelkti: 1-asis ir 2-asis pėstininkų pulkai, Panevėžio, Marijampolės, Kauno ir Vilniaus atskirieji batalionai, Pasvalio komendantūros batalionas, karin. A. Bironto vadovaujama šešių Žemaitijos komendantūrų rinktinė, 3 lengvosios artilerijos baterijos, du husarų eskadronai, geležinkelininkų ir pionierių kuopos. Iš viso prieš bermontininkus buvo sutelkta apie 11 500–12 000 karių. Lietuvos pajėgų branduolį sudarė savanoriai, jau įgiję didelę patirtį kovose su bolševikais, tačiau didesnę dalį pajėgų sudarė neseniai mobilizuoti naujokai.

Fronto vadas plk. ltn. K. Ladyga išdėstė savo pajėgas į apsaugos liniją, iš dalies atitverdamas bermontininkų užimtą Lietuvos teritoriją. Kpt. J. Vėgelio vadovaujamas Pasvalio batalionas dengė fronto dešinįjį sparną, išsidėstęs ties Biržais–Saločiais–Pašvitiniu. Kpt. J. Variakojo vadovaujamas Panevėžio batalionas saugojo Klovainių–Rozalimo ruožą, Paežerių–Pavartyčių–Velžių–Linkaičių ruožą saugojo plk. ltn. J. Butkaus vadovaujamas Marijampolės batalionas; Varnionių–Daugėlaičių–Šiaulėnų atkarpą – plk. ltn. E. Adamkavičiaus vadovaujamas batalionas; Vilniaus batalionui buvo įsakyta saugoti Paltynų–Žaiginio barą iki Dubysos upės. Karin. A. Bironto vadovaujama šešių Žemaitijos komendantūrų rinktinė saugojo Kauno–Seredžiaus–Jurbarko kryptį. Į bermontininkų frontą karinė vadovybė nukreipė III, IV ir V artilerijos baterijas. Rezerve buvo plk. V. Grigaliūno-Glovacko vadovaujamas 2-asis pėstininkų pulkas ir spalio 28 d. į Baisogalą atvykęs 1-asis pėstininkų pulkas.

Lapkričio viduryje bermontininkų pajėgos buvo išsidėsčiusios linijoje Suostas–Saločiai–Žeimelis–Kriukai–Pašvitinys–Lygumai–Stačiūnai–Aukštelkai–Kauliniai–Radviliškis–Jaugilaičiai–Šiaulėnai–Tytuvėnai–Šiluva–Lyduvėnai–Viduklė–Jurbarkas. Lietuvoje veikiančių bermontininkų skaičius viršijo 15 000 karių. Pagrindiniai jų amunicijos sandėliai buvo Šiauliuose ir Žeimelyje, o ginklų – Gubernijoje, Joniškyje ir Šiauliuose.

Mūšis. 1919 m. lapkričio 20 d. fronto vadas plk. ltn. K. Ladyga įsakė pradėti puolimą Radviliškio–Šiaulių kryptimi. Pirmiausia numatyta užimti Radviliškį, kuriame buvo įsitvirtinę apie 800 labai gerai ginkluotų bermontininkų, jie Radviliškyje turėjo apie 10–12 patrankų, daugybę kulkosvaidžių, minosvaidžių ir bombosvaidžių. Pulti Radviliškį turėjo 2-asis pėstininkų  pulkas, kuriame tuo metu buvo 39 karininkai, 2 gydytojai, 10 karo valdininkų ir 2 192 kareiviai.

Pulkas puolė išsirikiavęs į tris batalionų kolonas. Tikėtasi, kad bermontininkai bus priversti greitai palikti pozicijas ir trauktis. Tačiau šis puolimas nepavyko. Neturintys patirties didelę pulko dalį sudarę naujokai nesugebėjo tinkamai veikti tamsiu paros metu, jauni kariai dažnai pakrikdavo žuvus vadams, be to, šio puolimo metu pristigo tarpusavio sąveikos tarp pulko padalinių. Dėl šių priežasčių pulkas patyrė daug nuostolių ir užduoties neįvykdė.

Lapkričio 22 d. lietuviai vėl puolė Radviliškį. Šį kartą  K. Ladyga 2-ojo pulko puolimą iš šiaurės sustiprino 1-ojo pėstininkų pulko puolimu iš pietų. Užvirė ypač atkaklios kautynės, lietuviai didžiausio pasipriešinimo sulaukė prie miestelio malūno ir kapinių. Galiausiai iš dviejų pusių atakuojami bermontininkai neatlaikė galingo lietuvių puolimo ir pradėjo trauktis. Dalis bermontininkų spėjo išvažiuoti traukiniu, kiti buvo priversti trauktis Šiaulių vieškeliu, o spaudžiami lietuvių galiausiai ėmė bėgte bėgti.

Mūšio padariniai. Tą pačią lapkričio 22 dieną Panevėžio batalionas išmušė bermontininkus iš Meškuičių, Vilniaus batalionas – iš Pašiaušės ir iš Padubysio. Lapkričio 27 d. lietuviai atsiėmė Joniškį. Plk. P. Bermondtas buvo priverstas kapituliuoti.

Radviliškio mūšyje narsumu ir sumanumu pasižymėjo daug lietuvių karininkų ir kareivių. Patys bermontininkai po šios kovos stebėjosi lietuvių narsa, pasak jų, lietuviai kovėsi geriau už kazokus. Iš bermontininkų atimtam karo grobiui į Kauną nugabenti prireikė specialaus traukinio. Radviliškyje buvo paimta: 7 lauko patrankos, 1 haubica, 2 zenitinės patrankos, apie 100 kulkosvaidžių, 10 minosvaidžių, 4 bombosvaidžiai, apie 50 000 artilerijos sviedinių, 30 lėktuvų, apie 50 000 aviacinių bombų, 21 lėktuvų variklis, 8 automobiliai, 5 lauko virtuvės, 13 vežimų, 32 arkliai, 1 garvežys su vagonu, 10 lauko telefonų aparatų, didelis kiekis telefono kabelio ir šovinių šautuvams ir kulkosvaidžiams bei kitokio kariško turto. Tarptautinių stebėtojų tarpininkaujami gruodžio 15 d. bermontininkai paliko Lietuvos teritoriją. Prižiūrimi Lietuvos kariuomenės jie grįžo į Vokietiją.

Bermontininkų avantiūra Lietuvoje buvo likviduota. Tai galutinai sugriovė vokiečių planus kolonizuoti Lietuvą.

Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. – V., 2013, p. 192–195.

Panaudota literatūra:

1. Ališauskas, Kazys. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. – Čikaga. – 1972, p. 399–404.
2. Kavaliauskas, Vilius. Lietuvos karžygiai. T. 3. – Vilnius. – 2011, p. 13–41.
3. Lesčius, Vytautas. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920: monografija. – Vilnius. – 2004, p. 69–78; 219–235.

4. Lietuviškoji enciklopedija. 3. – Kaunas. – 1935, p. 616–622.
5. Lietuvių enciklopedija. T. 15. – Bostonas. – 1968, p. 94–100.
6. Lietuvos istorija / red. A. Šapoka. – Vilnius. – 1989, p. 551–555.
7. Petruitis, Jonas. Laisvę ginant: mūsų žygiai: atsiminimai iš kovų su bolševikais ir bermontininkais. – JAV. – 1952, p. 32–43.
8. Radviliškis senų iliustracijų atodangose (nuo fotografijos aušros iki Antrojo pasaulinio karo). – Radviliškis. – 2013, p. 60; 130–133.
9. Savanorių žygiai. T. 1, 2. –Vilnius. – 1991.
10. Senieji Šiauliai atvirukuose 1902–1944. – Šiauliai, 2006, p. 302.
11. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). – Šiauliai. – 1991, p. 130–131.
12. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 3 – Vilnius. – 2003, p. 102–103.
13. Žymiausi Lietuvos kariuomenės mūšiai ir karinės operacijos: lankstinys. – Vilnius. – 2005.
14. Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. – Vilnius. – 2013, p. 166–167; 192–196.

Iliustracijų galerija:

Parodą rengė Audronė Baškienė