Šiaulių geležinkelio stoties muziejus

Geležinkelio tradicijos Šiauliuose gilios ir senos, o traukiniai susiję su laiku kitaip negu aplinkinis jų pasaulis. Kaip niekam kitam jiems svarbu, kad laikas būtų tiksliai skaičiuojamas. Išskyrus prie muziejaus durų stovintį suomišką garvežiuką.

Siekiant įamžinti 100–ųjų geležinkelio stoties metinių minėjimą, tuometinis geležinkelio stoties viršininkas Aronas Markovičius Petuchovskis nutarė įkurti geležinkelio stoties istorijos muziejų. Pradžioje muziejuje buvo tik telegramos apie traukinių eismo atidarymą, viena kita nuotrauka apie geležinkelio stoties gyvenimą. Tačiau tokių entuziastų, kaip jau minėtas stoties viršininkas ir pirmasis muziejaus vedėjas Vaclovas Jakučionis (muziejuje dirbo 1971–1986 m.), įdėto darbo dėka išaugo muziejaus eksponatų skaičius, išsiplėtė pats muziejus. Šių žmonių dėka iš asmeninių archyvų buvo sunešti vertingi eksponatai: žibintai, laikrodžiai, komposteriai, kostiumai, apdovanojimai ir kt. daiktai. Geležinkelį remontuojant buvo rasta karo laikų sprogmenų, kurie sudaro atskirą eksponatų dalį.

1971 m. rugsėjo 4 diena laikoma Geležinkelio stoties muziejaus įkūrimo diena.

Dabar muziejus turi per 6000 eksponatų. Tai įvairios knygos apie geležinkelį, jo techniką ir darbo technologiją. Muziejus turi didelę įvairių ženklelių ekspoziciją, geležinkelyje naudojamų signalinių žibintų kolekciją bei ryšio priemonių pavyzdžių. Yra tarpukario Lietuvos geležinkelio vadovų nuotraukų, geležinkelininkų namų apyvokos daiktų, monetų kolekcijų. Be šių eksponatų, muziejus turi ir geležinkelio bėgių, pagamintų įvairiose Europos šalyse, kolekciją.

Muziejuje puikuojasi  dvi tvirtai ir ilgam sumeistrautos kėdės dar iš prieškario laikų. Ant jų atlošų išraižytos dvi raidės „LG“ (raidės reiškia „Lietuvos geležinkeliai“). Muziejuje saugomas varpas, nors ir pamuštas sviedinio skeveldros, skamba neparastai melodingai. Geležinkelio stotis per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta iki pamatų.

Net stiklinaičių, dailiai išgraviruotų, muziejuje likę. Sakoma, kad pats caras iš jų troškulį malšino. Drauge su senoviškais fotoaparatais, kitais eksponatais jos sudėtos į prašmatnų bufetą, masyvų ir sunkų. Sakoma, kad kažkokie mafijozai norėjo jį pirkti, kelis šimtus tūkstančių talonų siūlė… Keistas telefonas, virduliai, žibintai, dar kai žvakės buvo apšvietimui naudojamos ir vėlesni, su žibalinėmis lempomis. Ir puikus kalvio darbo sietynas, kabėjęs Mažeikių geležinkelio stoties rūmuose 1871 m. Daugybė visokių geležinkelio ūkyje kadaise naudotų mechanizmų pridėta. Yra ir vinječių. Seniausia daryta 1928 m. „Tik pagalvokit, nė vieno iš jų nebėra gyvo…“ – sakė Antanas Laužikas.

Garvežys – unikalus muziejaus turtas.  Jį 1948 m. pagamino suomių gamykla „Tampela“. Į Lietuvą šis garvežys pateko keistoku būdu: dėl II pasaulinio karo padarytų nuostolių Suomija turėjo išmokėti Sovietų Sąjungai kompensaciją – 300 milijonų dolerių. Suomiai tada atsiskaitė ir garvežiais. Šiauliuose stovintis garvežys – vienas iš jų. Suomijoje pagamintas garvežys – vienintelis ir seniausias Lietuvoje. Garvežiukas yra vertingiausias Šiaulių visuomeninio muziejaus eksponatas. Jį muziejui padovanojo Panevėžio cukraus fabrikas. Garvežiuką norėjo susigrąžinti suomiai, tačiau pasak muziejaus vedėjos Reginos Gaidamavičienės, į garvežį daugiau galėtų pretenduoti rusai nei suomiai, nes šis garvežys yra vienas iš tų garvežių, kuriais po Antrojo pasaulinio karo Suomija kompensavo Sovietų Sąjungai padarytus karo nuostolius.

2002 m. kovo mėn. iš Šiaulių stoties į Vilnių tarptautinėn transporto parodon išgabentas siaurojo geležinkelio garvežiukas. Jo kelionė buvo sukėlusi šiauliečiams įtarimų, ar sostinė nepasiliks šios Šiaulių stoties puošmenos visiems laikams. Garvežiukas parodoje „Transbaltika 2002“ buvo eksponuojamas kaip seniausias Lietuvos garvežys.  Į parodą jis iškeliavo AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus Jono Biržiškio įsakymu ir jo potvarkiu po parodos turėjo būti pargabentas atgal į Šiaulių stotį. Garvežys sugrįžo perdažytas, įstiklintais langais. „Kai sužinojau, kad jį išveš, širdyje nerimo buvo – ar sugrįš? – kalbėjo Šiaulių regiono geležinkelio stočių ruožo viršininkas Eugenijus Vaišvilas. – Į jį ne kartą kėsinosi. Aš saugau tą garvežį jau ne vienerius metus. Norėjo jį išsivežti suomiai į gamyklą, kurioje garvežys pagamintas. Bandė eiti per ministeriją.“ Geležinkelio tradicijos Šiauliuose senos ir gilios. Šiaulių geležinkelis, jo istorija – tarsi bėgiai, kurių neišpjausi.