Miesto burmistrui, pedagogui Juozui Orlauskiui – 130

Juozas Orlauskis gimė 1887 spalio 17 dieną Šiauliuose. Gyveno didelėje neturtingoje šeimoje, todėl vyresniame amžiuje jautė prielankumą sunkiau besiverčiantiems, padėdavo jiems finansiškai. 1908 metais baigė Šiaulių gimnaziją. 1913 metais – Petrapilio (Peterburgo) universitetą, Fizikos-matematikos fakultetą. 1918 m. J. Orlauskis grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti mokytoju Šiauliuose.

Būdamas išsilavinęs ir tautiškai susipratęs (studijų metais priklausė slaptoms lietuvių draugijoms, platino ir puoselėjo lietuvišką spaudą) Juozas Orlauskis 1919 metais tapo antruoju nepriklausomos Lietuvos laikotarpio Šiaulių miesto burmistru. Burmistro pareigas ėjo iki 1920 m. rugsėjo pradžios. Šis darbo laikotarpis pasitaikė itin neramus tiek finansiškai – tuometinė miesto kasa buvo visiškai tuščia, tiek politiškai – ramybės nedavė grįžę okupantai (vokiečiai, vėliau – bermontininkai). Todėl burmistras daugiausia dėjo pastangų priešintis okupantams, įvairiais būdais kovojo už miestiečių teises, net organizavo partizaninį judėjimą, kuriame teko ir pačiam dalyvauti.

Bermontininkams užėmus Šiaulius, šie siekė užimti ir kultūros židinį – mieste veikiančią gimnaziją. J. Orlauskis taip pat dalyvavo šiuose įvykiuose ir gynė mokinius nuo kareivių, tačiau nesėkmingai –  mokykla buvo užimta (plačiau apie tai skaitykite J. Krivicko knygoje „Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija, (1851–1991)“). Po šio įvykio J. Orlauskis vyko į Kauną, kur apie patirtą smurtą pranešė užsienio žurnalistams.

1919 metų pabaigoje, pasibaigus kovai dėl nepriklausomybės, pagrindine J. Orlauskio veikla tapo miesto kultūros ir ūkio atstatymas. „Jo rūpesčiu buvo parengtas miesto atstatymo ir išplėtimo planas, pradėti pirmieji šio plano vykdymo darbai. J. Orlauskis valdžios teikiamomis galimybėmis nesusiviliojo. 1920 m. burmistru dirbo tik labai prašomas, su sąlyga, kad galėtų vadovauti ir Šiaulių mokytojų seminarijai“ (Sireika, 1996). Minimas naujas miesto planas yra vienas iš didesnių J. Orlauskio nuopelnų Šiaulių miestui. Pagal šį planą buvo pradėti miesto atstatymo ir plėtros darbai.

Dirbdamas Šiaulių mokytojų seminarijoje buvo ne tik jos direktorius, bet ir mokytojas. J. Orlauskis seminarijos auklėtiniams dėstė aritmetikos dėstymo metodiką, sodininkystę, daržininkystę bei bitininkystę (šie dalykai tuo metu buvo mokymo programos dalis). „Jaunos valstybės kūrimosi sunkumai, jautriai suprastas pareigos jausmas skatino mokytojus pasiaukojamai darbuotis: direktorius J. Orlauskis atsisakė algos, nes gaudavo atlyginimą už burmistro pareigas savivaldybėje“ (Dromantienė, 1997). Kaip jau minėta, J. Orlauskis teikė paramą vargstantiems ir neturtingiems seminarijos auklėtiniams. Jo pastangomis mokiniai buvo apgyvendinti, gaudavo paskolas iš specialiai tam sudaryto fondo, o kai kuriais atvejais J. Orlauskis mokiniams paskolindavo ir savo pinigų.

1928 metais Juozas Orlauskis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Šiuo ordinu apdovanojami nusipelnę Lietuvai asmenys, pasižymėję ypač uoliu ir sąžiningu darbu, visuomenine veikla.

1930 m. J. Orlauskis  minimas kaip Šiaulių kraštotyros draugijos narys. Draugijos pagrindinis tikslas buvo „pažinti gimtojo krašto praeitį ir dabartį, jo gamtą ir kultūrą, taip pat apsaugoti jos senovės liekanas ir istorinę medžiagą“ (Bugailiškis, 1994).

Pasitraukęs iš burmistro pareigų J. Orlauskis daugiausia dėmesio skyrė mokytojų seminarijos auklėtiniams ir visai seminarijos veiklai. Nepaisant to, J. Orlauskis daug dirbo plečiant ir gražinant Šiaulių miestą – 1936 m. jis prisidėjo prie Salduvės piliakalnio apsodinimo pušaitėmis, kurių buvo pasodinta apie 50 tūkstančių vienetų.

Dešimtosioms Lietuvos nepriklausomybės metinėms paminėti buvo nuspręsta sutvarkyti Sukilėlių kalnelio parkelį. Šiam darbui bei paminklui žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę statyti buvo  sudarytas komitetas, kurio pirmininku išrinktas J. Orlauskis. Šį ir daugelį kitų miesto puošimo darbų J. Orlauskis atliko būdamas Lietuvai pagražinti draugijos Šiaulių skyriaus pirmininku. Sukilėlių kalnelyje esantis paminklas „Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę“ buvo iškilmingai pašventintas 1935 m. gegužės 30 d., o ceremonijoje dalyvavo tuometinis burmistras J. Valančius, Paminklui statyti komiteto pirmininkas J. Orlauskis ir kiti valdžios bei visuomenės atstovai ir nariai. Atidengimo ceremonijoje žmonės dalyvavo gausiai, nes tai buvo pirmasis paminklas, skirtas 1863–1864 m. sukilimo dalyviams, apie šį įvykį rašė ne tik Šiaulių spauda bet ir įvairūs leidiniai visoje Lietuvoje.

Šiaulių centrinėje Prisikėlimo aikštėje, priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, auga keturi garbingų asmenų sodinti ąžuolai, vadinami „Spaudos medžiais“. Vieną iš jų lietuviškos spaudos atgavimo 25-mečio proga sodino ir J. Orlauskis. Tuometinė aikštė buvo naudojama miesto turgui rengti. Į jį kelis kartus per savaitę suvažiuodavo pardavėjai, šurmulio ir judėjimo buvo tikrai daug, todėl „Spaudos medžiams“ buvo skirtas ypatingas dėmesys. Pasodinti 1929 metais šie ąžuolai buvo aptverti ir rūpestingai saugomi, todėl užaugo tvirti ir išliko iki šių dienų ir yra pažymėti šalia esančiomis marmurinėmis lentelėmis su juos sodinusių asmenų pavardėmis. Pasodinus medžius aikštėje nebeilgai vyko turgus, ji tapo skveru, tokią paskirtį atlieka ir šiandien.

Būdamas aktyvus miesto veikėjas, J. Orlauskis ne tik gražino miestą, bet stengėsi jį puoselėti ir kitais būdais. Jo pastangomis atkurta Ugniagesių draugija. „Tuometinis Šiaulių burmistras J. Sondeckis atsiminimuose rašė, kad J. Orlauskis Ugniagesių draugija rūpinosi kaip savo kūdikiu“ (Dromantienė, 1997).

1940 m. J. Orlauskis bolševikų buvo atleistas iš direktoriaus pareigų mokytojų seminarijoje kaip netinkamas naujai santvarkai ir paskirtas į Kaišiadorių vidurinę mokyklą. Vėliau grįžo į gimtuosius Šiaulius, kur gimnazijoje dėstė fiziką ir matematiką iki 1946 metų.

J. Orlauskis mirė 1970 metais, deja, nesulaukęs Lietuvos laisvės, apie kurią svajojo ir dėl kurios daug dirbo. J. Orlauskis palaidotas Šiaulių K. Donelaičio kapinėse.

 

 

Juozą Orlauskį pažinojusių žmonių atsiminimai

Apie šį visuomenės veikėją, tiek daug gero padariusį Šiaulių miestui, žinoma nedaug, todėl  Šiaulių „Aušros“ muziejus rinko ir užrašinėjo J. Orlauskį pažinojusių žmonių atsiminimus.

Dėl sudėtingo gyvenamo laiko J. Orlauskis ir jo šeima turėjo kilnotis iš vienos pasaulio vietos į kitą. J. Orlauskis buvo vedęs du kartus, dukros iš pirmosios santuokos gyveno užsienyje. Dukra Meilė atsidūrė Vokietijoje, o dukra Rūta persikėlė į JAV. Jauniausioji dukra Rita iš antrosios santuokos liko gyventi Šiauliuose.

„Aušros“ muziejui paskelbus, kad renkama informacija apie J. Orlauskį, atsiliepė jį pažinojusi Bronė Balčiūnienė. Savo atsiminimuose B. Balčiūnienė pasakoja apie laikotarpį, kai jos šeima gyveno J. Orlauskio namuose. B. Balčiūnienė atsimena J. Orlauskį tokį: „Labai geras, šviesus, išsilavinęs žmogus. Nors buvo jaunas, vaikščiodavo su lazdele – tai buvo aukštuomenės ženklas. Labai mylėjo gamtą, turėjo gražų, išpuoselėtą sodą, jame buvo daug lesyklėlių.“ (Kavaliauskaitė, 2007 vas. 20). B. Balčiūnienė taip pat pasakojo nežinojusi, kad J. Orlauskis mirė 1970 metais, todėl ji ir jos šeima jo laidotuvėse nedalyvavo. „Tėvelis J. Orlauskį buvo sutikęs tarybiniais metais, paklausęs: „Kaip, Juozai, gyvenat?“. J. Orlauskis atsakęs, jog tikrina skaitliukus. Tėvelis nusistebėjo: „Tokį aukštą mokslą baigėt“. J. Orlauskis jam paaiškinęs: „Aš meluot nemoku.“ (Kavaliauskaitė, 2007 vas. 20).

Prisiminimus muziejui pasakojo ir Janina Baniulienė (Šalkauskaitė), irgi pažinojusi J. Orlauskį. „1947 metais, grįžusios iš tremties, J. Baniulienė su mama apsigyveno pas J. Orlauskį. Gyveno kaip nelegalės: mama neturėjo paso. J. Orlauskis jas slėpė ir išlaikė, kol 1956 metais parūpino pasą.“ (Kavaliauskaitė, 2007, bal. 28).

Dukra R. Daujotienė apie tėvą J. Orlauskį yra sakiusi, kad jis iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos tikėjo Lietuvos laisve.

Taigi J. Orlauskį pažinojusių žmonių atmintyje išliko ryškus jo autoritetas ir asmenybė, atsidavimas Lietuvai, tikėjimas jos laisve.

 

Bibliografija

1. Orlauskis, Juozas. Karalbarzdis // Raudonoji vėliava. 1968, kovo 30, p. 3. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/SAVB/C150000143612

2. Orlauskis, Juozas. Sukilėlių kalnelis // Raudonoji vėliava. 1969, liepos 4, p. 2. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/SAVB/C150000143612

3. Biografinis žinynas „Šiaulių šviesuomenė: nuo 1918 m. iki šių dienų“. Prieiga per internetą: http://www.savb.lt/lt/krastieciams/biografinis-zinynas-siauliu-sviesuomene1918-2005/2629-pedagogai

4. Bugailiškis, Peliksas. Gyvenimo vieškeliais: medžiaga istorijai. – Vilnius, 1994. – P. 230, 244, 245, 322, 364, 376, 379, 403.

5. Dromantienė, Leta. Šiaulių mokytojų seminarija, 1919–1957: [medžiaga istorijai]. – Šiauliai: Saulės Delta, 1997.

6. Knizikevičienė, Birutė. Sukilėlių kalnelis Šiauliuose [Rankraštis]. – Šiauliai, 1988. – P. 34–47. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/SAVB/C150000143004

7. Krivickas, Jonas. Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija, (1851–1991). – Kaunas : Šviesa, 1991. – P. 48-49.

8. Orlauskis Juozas (1887 10 17–1970 07 07) // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass.): Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1953–1985. T. 21, p. 194.

9. Sireika, Jonas. Šiaulių miesto burmistrai // Šiaulių kalendorius 1996: Iš Šiaulių krašto praeities. – 1996. – P. 58–63.

10. Dambrauskaitė, Ramunė. Viešųjų erdvių akcentai Šiauliuose 1918–1940 m. // Šiaulių naujienos. 2017, kovo 4, p. 6.

11. Dromantienė, Leta; Sireika, Jonas. Juozas Orlauskis: burmistras, pedagogas, visuomenininkas // Mūsų kraštas. 1993, Nr. 2(3), p. 59–62.

12. Kavaliauskaitė, Živilė. Muziejininkai ieško medžiagos apie burmistrą // Šiaulių kraštas. 2007, vas. 17, p. 5.

13. Kavaliauskaitė, Živilė. Šiaulietė parodė burmistro kapą // Šiaulių kraštas. 2007, vas. 20, p. 2. Prieiga per internetą: http://www.skrastas.lt/?data=2007-02-23&rub=1065924810&id=1171903587

14. Kavaliauskaitė, Živilė. Žinių apie Šiaulių burmistrą gausėja // Šiaulių kraštas. 2007, bal. 28, p. 6.

15. Nekrašius, Jonas. Medžiuose, skveruose ir parkuose įamžinta Šiaulių istorija (XIX a.–XXI a. pradžia) // Šiaulių naujienos. 2016, birž. 11, p. 6.

16. Raguckienė, Eugenija. Burmistrui Juozui Orlauskiui irgi buvo nelengva // Šiaulių naujienos. 1997, spal. 15, p. 11.

17. Saladžinskas, Sigitas. Paminklas 1863–1864 m. sukilimo aukoms Šiauliuose ir architekto Karolio Reisono palikimas // Žemaičių žemė. 2013, Nr. 1, p. 40–47.

18. Sireika, Jonas. Tikėjo laisva Lietuva: Šiaulių burmistrai // Šiaulių naujienos. 1992, geg. 14, p. 3.

19. Vaitekūnas, Vincentas. Paminkliniai medžiai // Raudonoji vėliava. 1969, spal. 31, p. 3. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/SAVB/C150000143612