Nuo rugsėjo 9 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos II aukšto fojė bus eksponuojama Ričardo Dailidės fotografijų paroda „Portretinės fotografinės intonacijos“.
Šios fotografinės portretinės intonacijos yra kupinos tiesioginės muzikinės, artistinės, atlikėjo ir muzikos renginių, koncertų apžvalgos, analizės ir kritikos patirties. Vis dėlto parodoje regimos kitokios vizualinės, fotografinės intonacijos. Šioje portretinėje regimybėje, šioje 12 darbų visumoje – kintamos kompozicijos, blykštančio fono, nykstamos portretuojamos aplinkos tonacijos. Čia yra kliaunamasi reportažine apžvalga, kai stambus planas į tiesioginį portretavimą įtraukia aplinką ir gausybės santalkų galimybes. Kitur yra tikima santalkos atviru apžvalgos įvairumu, aptinkama, tarsi savaime susiklostančia daugiakrypte įvairove. Autorių čia gelbsti ir palaiko kitas gyvenimo potyris, navigatoriaus patirtis, randant tinkamas šviesos kryptis, atspalvių, atspindžių permainas. Todėl čia daug portretinės šviesos, gausu atsiveriančios, išsiskleidžiančios išraiškos.
Ši Ričardo Dailidės portretinė paroda, viena vertus, yra laike patikrintos išraiškos. Šios portretinės išraiškos yra tarsi gerai žinomos ir lengvai atpažįstamos. Bet žinomumas autoriui nėra atsakas, o vis nauja užduotis. Nauja paraiška ieškoti vis kitokios rodomo charakterio pauzės, tonalinės bruožų regimybės įvairovės.
Iškyla ir paties portretuojančiojo užduotis, pirmiausia vizualinė – kuriant portretą palikti gyvos akistatos liudijimą. Nieko negerinant, nieko negražinant, nemodeliuojant ir dirbtinai nemoderuojant nuotraukoje palikti tik būtinas akistatas. Šias akistatas apibūdina nenoras kištis, kurti dirbtinę intrigą, mėginti iš anksto vertinti ir skubotai apibendrinti. Yra tikima susitikimo aplinka ir derme, regima permaina. Todėl nesiekiama privalomai į portretavimą įtraukti įtikinamo natūralumo ar perdėto estetiškumo apraiškų. Čia palikta vietos stichiškai žaismei, asmeniškai suvokties intrigai. Tikima portretuojama stichiška įvairove, portretuojamų kūrėjo, menininko išraiškų visuma, kuri tarsi nežymiai pakeičia įprastą darbinę aplinką. Menininko aplinka portretavime nuolat prisipildo gausybe skirtingų nuorodų, nelauktų papildymų, nežymių apeliacijų. Apeliacijų į kaitą, į akimirkos svarbą, į vizualinio momento visuminę dermę. Todėl čia daug kas pasipildo, atsiranda naujų iniciatyvų, tada gimsta ir išplėstinės išraiškos, kurios čia vystosi, plėtojasi kartu su naujais aplinkos detalių liudijimais. Šie vis kiti detalių liudijimai – tai svarbūs, atraminiai foniniai orientyrai. Atokūs orientyrai yra kintamos, permainingos esaties liudijimai, kur šalia faktiškumo išvystame atnaujintą vizualinę mobilizaciją, laikysenos aplinkybes, kurios papildomos nesupainiojamos raiškos atributika. Gestą žinome, prisimename, bet toks portretinis gestas savo visumine nuostata nuveda gerokai toliau.
Autorių domina savitos, laiko realybės nudažytos vietos, susitikimo aplinkos draminės aplinkybės, santykis su fiksuojama aplinkos dvasia, kuri čia yra pati foninė žaismė, iš šviesos kaitos, iš šviesumos rašmenų, iš sulėtinto nušvietimo vis naujai atsiveriantis, vis kitu vizualiniu ritmu įsibėgėjantis intensyvumas.
Visi šioje parodoje rodomi žmonės yra susiję su Šiauliais, patyrę šios vietos, šio miesto įtaką, patekę į šio miesto meninę įtaigą, kai kurie iš jų polemizavę su čionykšte kūrybine aplinka. Juos suveda, išdėsto, išrikiuoja ir paveikia šios vietos ir šio miesto vyksmas, kuris tokiame portretavime kupinas skirtingų išraiškos galių sankirtų – gausybės įkūnytų kreipinių, gestų, mimikos kaskadų. Autorius pasitiki tokiomis išraiškomis, kai kada visai stichiškomis išstatomis, o kai kada privačiomis improvizacijomis. Tačiau be perdėtos ekspresijos, be jokios dirbtinės pozos konstrukcijos ir be jokio pataikavimo bei nuolaidžiavimo. Pats portretas į savo raišką įtraukia dvejopą, portretuojančią ir portretuojamą, aplinką. Portretuojantis fotografas mums, visa tai stebintiems, palieka savo matymo ir savo mąstymo, savo jautrumo ir savo rišlumo viziją. Portretuojama, į veidą ir į kūną besiremianti aplinka prikelia, primena, paveja laike paklydusias detales, situacines aplinkybes, laikmečio kultūrinius ypatumus, takų tonalumą ir vizualų intonavimą.
Jurgis Dieliautas
Anima Mundi Academia
Komentarai