Bibliotekose kaupiami įvairūs knygų rinkiniai, tarp jų ir asmeninių bibliotekų kolekcijos. Kolekcija [lot. collectio – rinkinys] – kokių nors vienos rūšies daiktų (dažnai sistemingas) rinkinys. Išsamiau Lietuvos bibliotekose saugomas asmenines kolekcijas sistemingai tyrė Alma Braziūnienė, vis dėlto ši tema dar nesulaukė pakankamo profesionalių tyrėjų dėmesio.
Nuo pradžios iki šiandien. Kolekcijos kaupiamos ir saugomos daugelyje didžiųjų pasaulio bibliotekų, taip pat ir Lietuvos. Įsigytas ar dovanotas knygas saugoti neišsklaidytas, taip pabrėžiant jų vertę ir ypač pagarbą donatoriui, imta XIX–XX amžiuje. Antai paskutinis XIX a. dešimtmetis JAV vadinamas kolekcionavimo aukso amžiumi. Kaip tik tada bibliotekos pradėjo skatinti knygas dovanoti viešosioms saugykloms, tuo metu buvo surinktos pačios didžiausios privačios kolekcijos. Bibliotekose dar užteko fizinės vietos tokių kolekcijų išskirtinumui ir autentiškumui užtikrinti. Tam būdavo skiriamos atskiros patalpos. Dešimtajame XX amžiaus dešimtmetyje bibliotekos ėmė stigti finansinių išteklių ir sumažėjo jų galimybė priimti dovanas. Trečiasis kolekcijų plėtros laikotarpis – XX a. pabaiga–XXI a. pradžia. Jam būdinga išplėstinė prieiga prie retų ir unikalių leidinių – įsigalėjo internetas, tapo prieinami ir paplito skaitmeninti leidiniai. Kitas šio dabarties laikotarpio bruožas – specialiosios kolekcijos tapo atskiru knygotyros ir bibliotekininkystės mokslinių tyrimų objektu.
Skiriamas ypatingas dėmesys. Asmeninių bibliotekų kolekcijos turi išskirtinę istorinę bei kultūrinę vertę. Jų tvarkymas ir saugojimas yra ypatingas: kolekcijos knygos neskirstomos pagal dydį, temas ar kitus spaudinių tvarkymo principus, o saugomos kaip atskiras fondas. Kolekcijos šifruojamos atskiru šifru. Tokią kolekciją lengviau tirti įvairiais knygotyros ir kt. moksliniais aspektais (paprastai kolekcijų knygos turi daugiau knygos nuosavybės ženklų, jie sukaupti kompleksiškai, taigi, parankūs patogiai juos tyrinėti). Kolekcijų neišskaidymas taip pat yra tam tikras pagarbos ženklas ją sukaupusiam asmeniui ir jo palikuoniams. Vis dėlto neišskaidant kolekcijų prarandama nemažai fizinės saugyklų vietos.
Aktualijos ir perspektyvos. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka šiuo metu saugo Jono Vytauto Nistelio ir profesoriaus Vytauto Sirtauto asmeninių bibliotekų kolekcijas, kurias sudaro knygos, serialiniai leidiniai, rankraščiai, nuotraukos ir kiti dokumentai. Bibliotekai tenka atsisakyti priimti daugiau asmeninių rinkinių dėl vietos stokos. Taip pat visuomet įvertinamas ir kolekcijų turinys: dažniausiai daugumą kolekcijos leidinių biblioteka jau turi savo fonduose, todėl priimti papildomus ir mažai šiuolaikiniam skaitytojui aktualius egzempliorius būtų per didelė prabanga. Knygų kolekcijų Lietuvos bibliotekose problematiką analizavusi A. Braziūnienė siūlo sprendimą: kolekcijų knygas būtų galima integruoti į bendruosius fondus, o jų priklausomybę tam tikrai buvusiai bibliotekai pažymėti bibliografiniame apraše elektroniniame kataloge, suformuoto atskiro fondo kataloge ir panašiai, t. y. visiškai pakaktų viešos proveniencinės informacijos apie knygų iš tokių asmeninių bibliotekų kilmę.
Jono Vytauto Nistelio kolekcija – pirmoji bibliotekoje. J. V. Nistelis (1922–1986) – eruditas, inžinierius architektas, rašytojas, vertėjas, eseistas, plataus talento kūrėjas, bibliofilas. Asmeninę J. V. Nistelio biblioteką Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įsigijo 1987 m. Knygas per antikvarinį knygyną pirko iš žmonos Apolonijos Nistelienės. J. V. Nistelio kolekciją, saugomą Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, sudaro per 3 930 dokumentų. Tai maždaug pusė visos asmeninės bibliotekos. Visa ji pateikta J. V. Nistelio ir jo žmonos 1987 m. sudarytame mašinraštiniame kataloge, kuris šiuo metu taip pat saugomas bibliotekoje. Kolekcijos leidiniai yra įvairių sričių: teologijos, gamtos, kalbos mokslų, filosofijos, matematikos ir kt. Kolekcijoje gausu įvairių žodynų, gramatikų, enciklopedijų, poezijos leidinių. Knygos paženklintos brolio Zenono Nistelio sukurtais ekslibrisais – knygos savininką žyminčiais ženklais. (Plačiau žr.: p. 233–338).
Sirtautų lobynas bibliotekoje. Bibliotekoje saugoma kalbininko, pedagogo, vadovėlių autoriaus, poeto, Šiaulių universiteto profesoriaus Vytauto Sirtauto (1921–2008) rankraščių ir knygų kolekcija. Tiksliau būtų sakyti, Sirtautų asmeninė biblioteka. Lituanistų Sirtautų šeima gerai žinoma ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Ne viena moksleivių karta 5–6 klasėje mokėsi iš Jūratės, Vytauto, Vytauto V. Sirtautų parengtų vadovėlių. Profesoriui V. Sirtautui iškeliavus Anapilin, jo našlė J. Sirtautienė 2014 m. dalį vyro rankraščių ir knygų perleido saugoti Šiaulių apskrities bibliotekai, dalis perduota Klaipėdos universitetui, dalis – liko šeimoje. Šiauliečiams dovanotą kolekciją sudaro 338 rankraščiai ir 1 813 vienetų leidinių. Iš rankraščių ir sąsiuvinių matyti, kad profesorius mokėsi įvairių kalbų: albanų, arabų, hebrajų, portugalų, romų, rumunų, sanskrito, vengrų ir kt. Didžiausią dėmesį kalbininkas skyrė šių kalbų gramatinei sandarai pažinti. Knygas įsigydavo ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis: beveik pusė kolekciją sudarančių spaudinių yra rusų, vokiečių ir kt. kalbomis. Gausu įvairių kalbotyros vadovėlių, gramatikų, mokslo monografijų. Seniausia kolekcijos knyga – 1803 metais išleista italų kalbos gramatika. (Plačiau žr.: p. 32–35).
Laukia skaitytojų. Tiek J. V. Nistelio, tiek profesoriaus V. Sirtauto kolekcijos yra saugomos Saugyklos fonde, todėl atviros prieigos prie jų nėra. Užsakyti ir skaityti fondo knygas nėra jokių apribojimų, jos išduodamos pagal bendrąsias skaitytojų aptarnavimo taisykles užsakius elektroniniame kataloge. Kol kas jos nesulaukė mokslininkų ar bibliofilų dėmesio, bet neabejojama, kad laikui bėgant bus analizuojamos įvairiais teminiais pjūviais ir bus naudingos ne tik kaip literatūra, bet ir kaip unikalūs tyrimų šaltiniai.
Parengė Sigita Vaitkaitytė
Ievos Slonksnytės nuotr.
Komentarai