Dedikacijų konkurso „Džiaugiamės ir didžiuojamės“ prizininkų darbai

Konkursas
2024-01-21 / 2024-01-21
Biblioteka

Pristatome dedikacijų konkurso „Džiaugiamės ir didžiuojamės“, skirto Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 90-mečiui paminėti, prizininkų darbus.

Konkursu siekta dedikacijomis prisiminti ir pagerbti Lietuvą pasaulyje garsinančias įvairias asmenybes.

Konkurso dalyvių darbus vertino:

  • Konkurso darbų vertinimo komisijos pirmininkė lituanistė Angelė Bražaitė
  • Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja dr. Dalia Jakaitė
  • Povilo Višinskio viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos organizatorė Lilija Vetiugova-Skupienė
  • Lietuvių kalbos draugijos tarybos pirmininkė prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė
  • Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų grupės vadovė Sigita Sereikienė

JAUNIAUSIŲJŲ DEDIKACIJOS

Kuo labiau tolstam nuo Kazio Šimonio, tuo jo paveikslai prisiminimais artėja prie mūsų.

Valdas Adamkus

 

Stovi mergelė. Aukso karūna ant galvos žiba. Ilga kasa rugius sveikina. Laiko mergelė žolynų puokštę. Ji įsistebeilijusi į tolį, lyg ruoštųsi skrydžiui. Margaspalve drobule laibus pečius dengia, sparnus šildo. Po teptuku glaudžiasi rožiaspalviais skruostais, išsiilgusiais akių kūrėjo. Vaiskiomis akimis kažko ieško, o gal atmena?

Tylu. Starkonyse tik svirpliai dūzgia. Tolumoj girdėti benuaidinti bažnytinė vargonų muzika – groja Kaziukas... O namie, alkieriuky, broliai ir seserys klausosi pasakos apie Eglę žalčių karalienę...

Beveik po trijų dešimtmečių šurmulys... Prancūzijoj vaidilučių ugnis nespragsi, nors lietuviškos  šaknys šaukia Kazį pargrįžti namolio, tačiau ir svetur drobė tviska. Šimonis pasimetusiems ūkanose siluetams suteikia namus – teptuko užuovėjoj... Gal todėl paties dailininko surengta paroda ir vadinosi Svajų miražais? Savitai išraižo tylą figūrom, visatos raštais.

Melsvai nusidažo dangus, aliejiniai dažai taršo dangaus kiaurymę. Vėjo gūsiai stumdo mažą Senučiukę. Krypuoja ji laiba lazdele pasirėmus, pėdsakus išmėčiusi nuo Klaipėdos ligi Paryžiaus, nuo Rygos iki Bostono ir Čikagos. Prasliūkino ji pro Šauklį ir miegantį Sargybinį, aplankė Žiburėlio miestą, o Praeities mieste liko nepastebėta... Gal Vakarė ją, kaip ir Neregę, lydėjo iki Pasakų bokštų?

Galop senutė sustoja Kaune. Atminti jaunystės ir gėlių, kurias taip ilgai nešė Kaziui Šimoniui.

Morta Žuklytė

Prienų „Žiburio“ gimnazija

Mielas drauge!

Kaip gyvuoji? Skubu atsakyti į Tavo laišką, kuriame prašei informacijos mokykliniam projektui apie lietuvius, kuriais mes didžiuojamės, kurie svarbūs tautai, ją garsina pasaulyje.

Aš gyvenu Kelmėje, nedideliame miestelyje, ir pirmiausia, kas šovė į galvą, buvo mano krašto žmogus. Labiau žinomas jo slapyvardis. Jei kada būsi Lietuvoje ir nuspręsi paklausti praeivio, kas yra Maironis, kiekvienas bemaž atsakys iš karto, nors praėjo 161 metai nuo jo gimtadienio! Jis gyveno tuo metu, kai Lietuva dar nebuvo laisva valstybė, o Rusijos caro valdžia draudė net mūsų raštą ir kalbą. Buvo dvasininkas, dramaturgas ir poetas. Gimtąja kalba kūrė tokius eilėraščius, kurie įkvėpė lietuvius kovai už laisvę, jie tapo liaudies dainom. Eilėraštis „Lietuva brangi“ giedamas iki šių dienų atsistojus – lietuviams tai jautriausias kūrinys. Jei norėsi ką paskaityti (juk mokaisi lietuviškai), ieškok vienintelio poeto rinkinio „Pavasario balsai“. Jame visa Lietuva – gamtos grožis, istorija, laisvės troškimas.

Dar įdomiau, kad po antrosios, jau sovietinės Rusijos okupacijos, Maironis vėl tapo šaukliu, kviečiančiu į kovą. Lietuviai dainuodami stojo prieš okupantų tankus ir sausio 13-ąją visas pasaulis išgirdo mus... Maironis ir vėl padėjo išsidainuoti laisvę!

Rašau Tau tik tai, kas, manau, yra svarbiausia, nes faktai randami internete. Ar pastebėjai, kad niekur nepaminėjau šio didžio žmogaus vardo? Atrask jį mano eilėraštyje, kurį parašiau poeto garbei (užuomina – akrostichas).

 

Jau metai neramūs skuba pirmyn,

Ošia lyg audrotos bangos garsyn,

Neša į ateitį norimą –

Aukščiau ir greičiau nuo praeities tolina...

 

Siekiam pagerbti Tėvynę Tavo lūpom,

Mintimis ir žodžiais, Tavais ištartais.

Aušra lydi mus kur tik bebūnam,

Čiulba paukštis Tavo giesmę aukštai.

 

Ilsis ąžuolai samanoti, uždengti rūko skara.

Upėmis teka praeities žodžiai, kadaise rašyti Tavąja ranka.

Lietuva brangi! Pagerbta, išdainuota giesmėm!

Ilsis tavo žmogus, lietuvis brangus,

Sakom vardą po daugelio metų – Maironis amžiams brangus!

Sėkmės! Sudiev!

 

P. S. Daug yra asmenybių, gal ir labiau žinomų užsienyje, bet Jonas Mačiulis savo kūryba Lietuvą, jos dvasią kūrė.

Ugnė Jagminaitė

Kelmės „Aukuro“ pagrindinė mokykla

„Jo augumas auksztas ir dajlus ir skajstes nuotajsitas

Rodies tarp jun kajp boksztas aukszt namun statitas“[1], –

Rašė žmogus neeilinis[2], protėvių matytas,

Didžiausios garbės ir šlovingo vardo pelnytas.

 

Juk galima Ivinskiui šiuos žodžius priskirti –

Garsėjančiam savo talentu didingu!

Traukinio stabdiklį jam pirmajam sekėsi sukurti,

Kuris keliavo Austrijon garsingon...

 

Lietuviškųjų metskaitlių leidėjas,

Patarimų ar poezijos į juos įdėjęs.

Ir botaniką išmanęs, dirbęs uoliai,

Uolienų ir mineralų sąrašą sudaręs...

Tik taip dirba išsilavinę šviesuoliai!

 

Ivinskis – didis pavyzdys visiems!

Sklinda Tavo vardas ateities žmonėms.

O kiek darbų nespėta suminėti?..

Kaip per gyvenimą spėt, tiek darbų nudirbti apgalėt?!.

 

Emilija Dubro

Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija

 

[1] Laurynas Ivinskis vertė grožinius tekstus. Čia citata iš Džono Miltono „Prarastojo rojaus“ (žr. Petkevičiūtė, D. Laurynas Ivinskis. Mokslas: Vilnius, 1988, p. 216).

[2] Tai Džonas Miltonas.


AUKŠTESNIŲJŲ KLASIŲ MOKSLEIVIŲ DEDIKACIJOS

Akimirksnis rojuje...

Atmerkiu akis... Kur aš? Skaidrus, žydras vanduo, pakrantė, keisti medžiai. Įsiklausau...  Vėjas tai priartina, tai atitolina chaotiškus garsus. Jaučiu... Plaukuose laksto ir švelniai galvą kutena smėlio dulkelės. Saulės spinduliukai prašyte prašosi pažaisti. Rooojus! Einu mano basas pėdas kaitinančia pakrante. Tvanku. Vidinis balselis kužda, kad visa tai kažkur matyta, tačiau kur??? Seku žvilgsniu mielą beždžionėlę, kuri džiugiai šūkaudama prašvilpia pro... Žalumoje įaugusią rodyklę: „Sveiki atvykę į Borneo salą!“.

Ak, Borneo! Žinau, kur esu ir ką turiu padaryti – surasti Ją. Ryžtingais žingsniais skinuosi kelią per tankias džiungles. Atrodo, kuo toliau, tuo labiau jos mane stabdo, apima nuovargis. Bet žinau, kad negaliu pasiduoti. Juk Ji nepasidavė, kai daugiau kaip prieš 50 metų pradėjo savo misiją saloje. Ji nepasidavė nei tada, kai teko išsiskirti su vyru ir sūneliu. Ji nepasidavė, net kai kontrabandininkai nužudė bendramintę draugę. Kontrabandininkai, brakonieriai... Staigiai sustoju, suvokusi, kad šis rojus gali būti pavojingas. Imu girdėti nejaukų braškėjimą, kurio prieš tai negirdėjau, jausti į mane įbestas nedraugiškas akis. Kūną užlieja adrenalinas ir iš visų jėgų dumiu tolyn. Bėgti sunku – kojos pinasi, tarsi baime bandydamos surišti mazgą. Krentu. Džiunglės keistai suaidi, pakeliu akis – JI. Birutė Galdikas rankose laiko mažytį orangutaną, gerumo kupinomis akimis tyrinėjantį mane. „Tai mano mažasis einšteinas“, – prabyla ji. Pajutusi palengvėjimą stipriai apkabinu ją: „Papasakokite apie šį paslaptingą Edeną.“

Jai pasakojant apie Tandžungputingo nacionalinio parko savitumą, orangutanų nuotykius bei pavojus, negaliu nuleisti akių nuo mažojo orangutano. Mažylis, rodos, savo gestais bei šūkavimais patvirtina visus gamtosaugininkės žodžius. Pamažu aplink ima rinktis ir kiti „mažieji einšteinai“.

Išdykę, smalsaujantys, neramūs, meilūs... Kiek atidumo, kantrybės ir šilumos Birutės Galdikas balse, gestuose. Kiek tikėjimo tuo, ką daro! Ramu. Trakšt... Krūpteliu. Į veidą šviečia blanki kompiuterio šviesa:

            Dedikacija mažų einšteinų globėjai

Birutė Galdikas, lietuvių kilmės moteris, atvykusi į Indoneziją, leidosi į išskirtinį, globalų ir nuolat atsinaujinantį gyvenimo nuotykį. Didžiuojuosi, kad...

Vidmantė Petrulevičiūtė

Kretingos r. Salantų gimnazija

Skiriu garsiam Pasvalio krašto sūnui, palikusiam pėdsaką Indijos, Mianmaro, Irano, Turkijos kraštuose ir besiilsinčiam Vilniaus Antakalnio kapinėse.

1903 m. spalio 10 dieną Jono ir Elenos Paškevičių šeimoje gimė Antanas. Jo ,,pasaulio užkariavimas“ prasidėjo 1915 m., kai gavo dovanų pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį, o kelionės – 1925 metais, kai su dviem draugais dviračiais išvyko į kelionę ,,Be kelnių aplink Lietuvą“. Vėliau dviratį keitė motociklas, Lietuvą – Indija ir 1931–1933 m. Antanas Poška jau Bombėjaus universitete gilinasi į indoeuropiečių šaknis, studijuoja sanskritą. Nuotykių jo gyvenime nestinga: aplankė pietryčių Aziją, Himalajų tauteles, Turkijoje palaikius britų šnipu įkalintas, Bulgarijoje rinko atsiminimus apie Joną Basanavičių, grįžęs į Lietuvą karo metais gelbėjo žydų autorių knygas, vėliau su prof. Tadu Ivanausku keliavo po Tadžikiją.

Dėkoju keliautojui, atradėjui, antropologui, indoeuropiečių istorijos tyrinėtojui, kurio ir knygos yra ypatingos.

Jo pirmas kūrinys ,,Esperanto raktas“ labai prisidėjo prie esperanto kalbos populiarinimo ir idėjos, kad turėtų būti universali kalba pasaulyje. Kita svarbi knyga yra ,,Vadovas po Lietuvą“, išleista 1938 metais. Viena iš svarbiausių ir populiariausių knygų, kurioje Antanas Poška aprašo esminį gyvenimo nuotykį, ,,Nuo Baltijos iki Bengalijos“. O knyga ,,Requiem. Miniatūros“, parašyta 1947 m. šiaurės taigoje, būnant tremtyje, pasakoja apie tolimos Lietuvos viziją.

Didžiuojuosi turinti savo giminės medyje Antano Poškos vardą.

Prisimenu, man reikėjo penktoje klasėje pristatyti žinomą asmenybę, valandų valandas galvojau apie ką kalbėti, kol tėtis pasiūlė rašyti apie Antaną Pošką, tolimą giminaitį. Tada pirmąkart išgirdau šį faktą ir jau niekada nebepaleidau atsiradusio ir vis stiprėjančio kažkokio ryšio. Mirus močiutei Felicijai, kiekvienais metais per vasaros atostogas mano šeima laikosi tradicijos aplankyti Felicijos kapą netoli Saločių, o čia jau ir Gripkeliai, gimtasis Antano Poškos kaimas. Vadinasi, jis sutrumpino savo pavardę vėliau, o jo tėvas buvo Paškevičius, tai yra tokia pat pavarde, kaip mano močiutė. Noriu tikėti, jog mano polinkis domėtis mokslais, kalbomis, rašyti, kurti yra paveldėtas Antano Poškos genas.

Guoda Šmerauskaitė

Briuselio II Europos mokykla (EEB2)

D&G

Vis galvoju, kodėl taip nutiko,

Kad sėkmė nusisuko, paliko

Jau įveikus galingą Atlantą

Ir pasiekus trokštamą krantą.

Pašauta Lituanica krito,

Nesulaukusi brėkštančio ryto,

Naktyje sudejavo tik miškas,

Smigot žemėn. Ir baigėsi viskas.

Ne, ne viskas. Išliko svajonė

Jūsų skrydžio dėl mūs Lietuvos,

Suvokimas, kad kartais likimas

Netikėtai paprašo aukos.

 

Tomas Jakubauskas

Palangos senoji gimnazija


SUAUGUSIŲJŲ DEDIKACIJOS

Skiriama Jurgai Ivanauskaitei, kurios metai sužydėjo pakalnutėmis. Mėnulio vaikams, iki aušros skanaujantiems stebuklingas spanguoles. Pragaro sodų kraštovaizdžius tapantiems dailininkams. Laimingiesiems, kurie išlaikė sparnus. Ir nelaimingiesiems, kurių sparnus aplaužė. Tiems, kurie užklydę į miegančių drugelių tvirtovę išgirsta pavargusių sparnų plazdesį. Ir visiems sapnų nublokštiems kelionių alchemikams, Tibete ieškomą dievą galiausiai atrandantiems žibutėje.

Laineda Vainauskaitė

Vilnius

Kad gyventų

Atsivėrė laiko langas

Ir švyti.

Ten žmogus,

Šypsena apglėbęs akmenį –

Lietuvą.

Prasivėrė laiko langas,

Ir išskrido žodžiai,

Prikėlę suprasti:

Kodėl esi,

Kuo esi,

Ką užauginai,

Kad vėl dainuotų

Lietuva.

Užsivėrė laiko langas.

Išėjo Baltas.

Baltas žmogus,

Baltų giminės.

Išėjo palikęs

Rimties apsikabinimus

Ir minties šviesą.

Išėjo,

Kad gyventų.

                     

Teresė Račienė

Šiauliai

Auksinė žuvis sietuvos

Lietumi atplaukę debesynai pakimba virš sodybos kiemo. Lengva dulksna nelyg krikštyklos vanduo lango stikle išlieja saulėtekio akvarelę. Mėgaujuosi namų šiluma. Skaitinėju pasaulio atlasą.

Vakarinėje terasos sienoje – nedidelis tapybos paveikslas. Užsižiūriu į jį. Šaltiniuotomis protakomis, duburiais, per pavasario atgają atsiyrusi upelio gysla įsivelia į užtvankos malūno ratą. Pavarų svirtis užgavęs vandens srautas plūsteli žemyn. Putodamas. Šniokšdamas. Kunkuliuodamas. Ūžaudamas. Purslų pritvinkusius ūko šifonus tolin skraidindamas.

Minties verdenė lyg kokia išsiveržusia vandens gręžinio čiurkšle nusviedžia mane į žemėlapio rytus. Į Japoniją. „Kaip šaltas vanduo ištroškusiam, taip gera žinia iš tolimo krašto“ (Pat. 25, 25). Iš ten šiemet, pagalvoju, net su dviem aukso medaliais į gimtinę sugrįžo Rūta Meilutytė. Džiugesys ir pasididžiavimas neapsakomas! Iškovotas ne tik auksas, bet ir pagerintas moterų 50 metrų plaukimo krūtine distancijos rekordas.

Rūta – jauniausia pasaulio ir olimpinė Lietuvos sporto istorijoje, pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje iškovojusi olimpinį medalį plaukikė – lig tol sportiniame kelyje turėjo penkis planetos pirmenybių ilgajame baseine apdovanojimus, dvidešimt aukso ir dešimt sidabro medalių tarptautinėse žaidynėse. Daugkartinė šalies moterų plaukimo, Europos, pasaulio rekordininkė, olimpinė, Europos ir pasaulio čempionė, pasiekimais ir pergalėmis stebinanti pasaulį, Lietuvos vardą įrašiusi į plaukimo sporto elito metraščius.

Tai tik keletas greičiausios pasaulyje – Lietuvos „auksinės žuvelės“ – brandžių titulų. Pelnytų kasdieniu sunkiu darbu ir jokiais svertais nepamatuojamomis pastangomis.

Titulų, tarsi kadais pramanytų: „Bus kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis šaknis prie upelio“ (Jer. 17, 7–8).

Ir kai krenta medžio vaisiai vandenin, šis plukdo juos lyg žuvis. Lyg debesynus gelmingoje upės vagoje. Slėniais. Kilpomis. Senvagėmis. Šventupiais. Gūsiuodamas. Slenksčius peršokdamas. Krantus užtvindydamas. Kriokliais kliokdamas. Žemės gaublį juosdamas. Sietuvomis tyvuliuodamas. Žinios gyvastį nešdamas.

Į didžius pasaulio vandenis plukdo.

Mažos šalies didžiulę garbę plukdo.

Rita Juškevičiūtė

Šakių r. Naudžių km.


Konkurso rengėjai ir partneriai:

Lietuvių kalbos draugija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

 

Komentarai

Skip to content