Fotografijų paroda „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“

Paroda
2023-02-02 / 2023-02-28
III aukšto galerija

Vasario 2 d., ketvirtadienį, 17 val.  bibliotekos III a. galerijoje atidaryta Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“. 

Paroda veiks iki vasario 28 d.

 

Albertas Švenčionis apie parodą:

Piliakalniai – bene ryškiausi Lietuvą valdžiusių didžiųjų kunigaikščių ir karalių laikotarpių ženklai. Lietuvos piliakalniai suvokiami kaip baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simboliai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo – Sąjūdžio – įkvėpimo šaltinis. Kadaise atlikę svarbias funkcijas – ritualines, karines, šiandien jie yra labiau estetinio pasigėrėjimo objektai, Lietuvos kraštovaizdžio formuotojai, praėjusių epochų simboliai.
Mūsų dienomis Lietuvos piliakalniai, kaip gamtovaizdžio, kraštovaizdžio ir istorijos paminklų simboliai, kaip vienas svarbiausių valstybingumo tapatybės ženklų, turtina Lietuvos žmones intelektualiai ir dvasiškai. Lietuvos kontekste piliakalniai suvokiami kaip absoliučios pasaulio realybės atspindys per atminties išsaugotus praeities laikų vaizdus: didingos valstybės praeities, tautinio sąmoningumo pakilimo, naujųjų laikų socialinių silpnybių patirto gyvenimo nuosmukių etapus, taip pat dabarties įvykių formuojamą ir būsimą ateitį.
Fotografijose kuriama įvairi vietovės atmosfera, kuri žadina vaizduotę, verčia domėtis Lietuvos krašto istorija bei kelia patriotiškumo jausmus. Tai idėja, skatinanti grįžti prie tautos dvasinių ištakų, prisiminti padavimus, pasakas, papročius, susijusius su piliakalniais, ir tai perduoti ateities kartoms.
Meninių fotografijų „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“ tema pateikiama kaip istorinio / kultūrinio paveldo dokumentacija, pasitelkiant estetikos principus kuriama konkreti nuotaika bei pasakojama tautos istorija. Fotografijose piliakalnį supantis kontekstas koduoja informaciją ir apie slepiamus požeminius sluoksnius. Meninių fotografijų Lietuvos piliakalnių tema aktualizuoja ne tik patį gamtovaizdį: pasitelkiant peizažą gamtos motyvas darbuose jungiamas su istoriniu piliakalnių kontekstu, atgaivinama piliakalnių istorinė praeities didybė ir dvasia.
Vyraujantis kalno motyvas, apgobtas miglos, sukuria mistinę nuotaiką. Tai bandymas filosofiškai įprasminti kraštovaizdžio atmintį, siejamą su absoliučios pasaulio realybės atspindžių simboliais, tokiais kaip medžio, vandens telkinio, dangaus, debesies, saulės ir mėnulio, paukščio, rūko, įamžinti jų atvaizdus ir šešėlius. Šiose fotografijose netrūksta ir pagražinimų. Vaizdai perteikiami taip, kad jaudintų žiūrovą. Menininkas bando į juos pažvelgti savaip: kai kur panaudodamas montažą ir sukurdamas miglotas, beveik fantastines vizijas, kai kur išgrynindamas spalvas ir pabrėždamas akimirkos paprastumą, bet kartu ir gilumą, kai kur žaisdamas metų ar paros laiko šviesa. Čia skiriamas dėmesys kompozicijai, darbuose vyrauja gamtos motyvai, juntama ramybė ir susikaupimas. Pavieniai ar grupėmis, apgaubti rūko, nušviesti saulės, įvairiais metų laikais įamžinti piliakalniai fotografijose tarsi mėgina parodyti savo didybę ir dvasią, kurios daugelis iki šiol nepraradę. Jų paveikslas priklauso nuo metų ar paros laiko, oro sąlygų, menininko asmeninės būsenos.
Meninių fotografijų ciklas „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“ pripildytas nostalgijos, gaivumo, švelnumo, juntama ramybė ir susikaupimas, fotografijose pavaizduoti peizažai nuteikia filosofiškai. Be to, ir pati gamta pasirūpina, kaip turi atrodyti fotografija. Fotografijos kuriamos „diktuojant autoriaus intuicijai, vidiniam balsui“. Ši subtili dermė suteikia fotografo darbams išskirtinumo.
Meninių fotografijų ciklas „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“ – tai pamąstymai balsu apie lietuvių tautos ir valstybės gyvybingumą ir galimybę koncentruotai apžvelgti Lietuvos praeitį su vaizdingai perteiktais šiandien išlikusiais istorijos reliktais fotografijose.

Neregėti piliakalniai (doc. dr. Gintautas Zabiela):

Lietuva gali didžiuotis turėdama vizualiai matomų ir suvokiamų savo senosios praeities ženklų. Tai – piliakalniai, kurių dabar krašte priskaičiuojama apie 940. Kiekvienas jų yra unikalus savo vieta, kilme, raida, išvaizda, pažinimo ir pritaikymo istorija.
Archeologijos mokslas į jų paslaptis gilinasi bemaž porą šimtų metų ir jau yra nemažai pasiekęs, nors tyręs tik kas ketvirtą piliakalnį. Tad didžioji jų slėpinių dalis dar laukia savo atradėjų ir dar ilgai lauks.
Iki mokslinio pažinimo piliakalniai buvo tvirtai įaugę į vietos bendruomenių gyvenimą ir jų naudojimo laikais, ir juos apleidus. Tai rodo tiek išskirtinis vietos įvardijimas piliakalniu net ir tada, kai ji niekuo nebeišsiskyrė iš aplinkinių kalvų, tiek ir iš lūpų į lūpas perduoti pasakojimai apie juos – padavimai. Jų apie Lietuvos piliakalnius gausu: ten, kur padavimai geriau fiksuoti, žinomos dešimtys siužetų. Daugelyje jų kažkas išnykę, nuskendę, užburta, žodžiu, esama paslapties.
Nūnai daug kas keičiasi, nyksta, taip pat ir gyvoji liaudies tradicija. Sklaidosi legendos, tačiau nauji pažinimo horizontai ir naujos technologijos įgalina netradiciškai pažvelgti į, regis, jau gerai pažįstamus ir žinomus dalykus. Ir tai nėra vien mokslininkų prerogatyva. Pažinti ir įprasminti praeitį yra visos visuomenės reikalas, nes mes visi – iš ten, tik ta kryptimi einame skirtingais keliais.
Lietuvos fotomenininkų bei žurnalistų sąjungų nario Alberto Švenčionio kelias piliakalnių link nėra skubus. Jis išjaustas, išmąstytas, išžiūrėtas pro fotoaparato objektyvą ir ne tik pro jį. Piliakalnis menininkui yra didybė ir paslapties įsikūnijimas, objektas, balansuojantis ant pažinimo ribos ir dėl to neregėtai patrauklus ir mistinis.
Legendos apie piliakalnius tik suteikia žavesio ir savotiško romantizmo, XXI amžiaus žmogų nukelia į ankstesnes epochas, kai aplinkos pažinimas buvo daugiau išjaustas nei įrodytas. Visa tai yra praėjusio pasaulio atspindžiai, tačiau tokie mieli ir netikėti, kad skatina būti juose ir pasilikti kiek galima ilgiau.
Alberto Švenčionio piliakalnių nuotraukos nėra dokumentinis jų fiksavimas pasitelkus modernias vaizdo apdorojimo sistemas. Tai piliakalnių legendos vaizde, ko mūsų kultūroje nėra buvę ir kas atveria naujus jos klodus, savitus ir būdingus tik mums. Šviesa ir atspindžiai, kultūra (žmonių palikimas) ir natūra (gamta) čia susilieja į vieną visumą sukeldami netikėtumo ir didingumo vienu metu efektą. Išnyra šie mūsų gražuoliai iš oro kaip miražai, iškyla iš vandens tarsi nuskendusios pilys, prasismelkia jų amžinos formos pro medžių dangas ir detalėse šmėsteli legendų atgarsiai.
Neregėti piliakalniai kviečia į susitikimą su paslaptimi. Pajuskime ją.

 

T. Pauliuščenkos nuotr.

Komentarai

Skip to content