Gyvenimo prasmės paieškos Monikos Mikėnaitės romane „Atsikovoti gyvenimą“

Apie literatūrą – gyvenimiškai
Biblioteka

Šią savaitę rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ knygų apžvalgų tinklaraščio „Lilit istorijos“ įkūrėja Lilija Skupienė apžvelgia Monikos Mikėnaitės fantastinį romaną „Atsikovoti gyvenimą“ (Vilnius: Alma littera, 2022).

Besidomintiems ir skaitantiems jaunimo literatūrą tikriausiai yra žinomas lietuvių rašytojos Monikos Mikėnaitės vardas. M. Mikėnaitė yra paauglių literatūrą apžvelgiančio tinklaraščio „Kitty Writer“ įkūrėja ir trijų knygų jaunimui autorė.

Pirmoji autorės knyga jaunimui Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų pasirodė dar 2016 metais, antroji – Išblukusi siela – skaitytojus pasiekė elektroniniu variantu, o trečioji knyga Atsikovoti gyvenimą 2021 m. tapo leidyklos „Alma littera“ organizuojamo paauglių literatūros konkurso nominante.

Augantis visuomenės supratimas apie skaitymo naudą ir terapiją paskatino daugiau rašytojų gilintis į jaunimo problemas. Todėl paaugliai knygose gali vis dažniau rasti sau rūpimas, artimas temas ir, susitapatinę su veikėjais, jas išjausti bei suvokti, kad jie nėra vieniši ar vieninteliai, susiduriantys su panašiomis aplinkybėmis. Nors lietuvių literatūra, skirta jaunimui, nėra gausi ir jos išleidžiama gerokai mažiau nei kitiems amžiaus tarpsniams skirtų grožinių kūrinių, ji tampa vis populiaresnė ir užima svarbią vietą literatūros pasaulyje, į paviršių iškeldama opias socialines ir psichologines jauno žmogaus problemas.

Atsikovoti gyvenimą – mistinis ir šiurpinantis kūrinys jaunimui, verčiantis susimąstyti apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Į veiksmą skaitytojas įtraukiamas nuo pirmojo sakinio. Mantvilė jaučia artėjančią mirtį, nes gyvybė palieka jos kūną ištekėdama kartu su lipniu krauju. Nėra aišku, kas ir kodėl sužeidė merginą ir kur ji yra. Tačiau prie merdinčios Mantvilės palinksta tamsus siluetas ir prabyla į merginą: „Aš ilgai tave stebėjau. <…> Kokia įdomi tavo siela. Ir… Kokia įdomi liktis likimų voratinklyje. Būtų nuodėmė leisti taip paprastai pavirsti niekuo“ (p. 8). Šešėlis, susidomėjęs jos siela, pasiūlo sužaisti žaidimą. Įdomiausia, kad paauglė mano, jog susapnavo šiurpų ir tikrovišką sapną, bet nuo kitos nakties, vos užmigdama, ji iš tiesų patenka į paslaptingą ir baugų žaidimą vienuolyno erdvėje.

Žaidėjai, susirinkę į paslaptingą siurrealistinį vienuolyną, stūgstantį kažkur tarp sapnų ir kitos mįslingos tikrovės, yra skirtingi, bet turi ir vieną panašumą – giliai širdyje nesijaučia laimingi, išgyvena individualias problemas ir nežino, ko nori iš gyvenimo. Žaidimą galima laimėti atsakius į vieną paprastą klausimą – „ko nori tavo širdis?“ Tai vienas klausimas, kurio teisingas atsakymas dovanos gyvenimą, vienas klausimas, į kurį atsakyti turi per 13 parų ir turi 13 bandymų spėti. Romane veikia kelios erdvės ir laiko perspektyvos: realus gyvenimas, tarp sapnų ir tikrovės esanti sfera vienuolyne ir veikėjų atsiminimai.

Ypač įdomus yra Raudonosios Moters personažas. Ji ir Juodasis Džentelmenas prisistato kaip žaidimo sergėtojai. Iš pirmo žvilgsnio tai yra mistinė veikėja, kuri įkūnija mitologinį blogio pradą ir sukuria savotišką sapnų demono regimybę. Ją galima suvokti kaip demoną, kuris gundo ir vilioja elgtis netinkamai, ragina pasirinkti klaidingus sprendimus, kerštauti, nekęsti, elgtis amoraliai, savanaudiškai bei trokšti „gyvenimo blizgučių“. Šioje vietoje galima išvesti paralelę su biblinio velnio gundytojo motyvu. Tačiau Raudonąją Moterį galima suvokti ir kaip vidinės kovos bei asmens vidinio konflikto metaforą. Palaipsniui atsiskleidžianti Mantvilės istorija parodo, su kokiomis emocijomis ir problemomis paauglei tenka gyventi ir bandyti dorotis savarankiškai. Mergina kupina nuoskaudos, pavydo, jaučia neapykantą tėvui. Mergina po tėvų skyrybų liko gyventi su motina, kuri nuolat geria, nesirūpina dukters gerove ir nerodo motiniškos meilės, nes alkoholyje skandina savo pačios skausmą: „Net neabejoju, kad ant staliuko stovės nugertas raudonojo vyno butelis, o mama drybsos ant sofos. Ant jos žydrų prasagstytų marškinių, be abejonės, bus užtiškę keli raudoni lašai vyno. Jeigu drįsiu leptelėti dėl alkoholio, mama puls karštligiškai gintis, kad tai tik viena taurė. Viena taurė kasdien šešis mėnesius iš eilės.“ (p. 20). Todėl Mantvilė jaučiasi nemylima, vieniša ir teturi vieną geriausią draugę Mirą, kuri pataria ne pačius geriausius dalykus ir galiausiai ima elgtis keistai. Prie visų nesėkmių prisideda ir Mantvilės meilė geriausiam brolio draugui bei klasiokių patyčios ir smurtas. Taigi Raudonąją Moterį galima suvokti kaip nustumtąją merginos pasąmonę, kurioje po raktu gniaužiamos visos nuoskaudos. Ne veltui Raudonoji Moteris yra ypač susidomėjusi Mantvile ir tarsi perleidžia Vilei savo galias, ragindama imtis veiksmų ir pasiimti tai, kas jai priklauso. Reikia pripažinti, kad Raudonoji Moteris žavi savo mintimis ir kalba, požiūriu į pasaulį ir žmogaus būtį. Ji žvelgia giliai, mąsto šaltai ir filosofiškai, ištempia į paviršių nepatogias tiesas. Raudonoji Moteris ir Juodasis Džentelmenas, tarsi vaidindami gerą ir blogą policininkus pagal populiarių detektyvų scenarijus, metaforiškai išreiškia proto ir širdies galias ir kiekvienas tempia Mantvilę į savo pusę, taip sukurdami vidinį pasirinkimo konfliktą. Žmogui, o ypač paaugliui, visada sunku apsispręsti – proto ar širdies balso reikėtų klausyti. Knygoje plėtojama mintis apie žmogaus būtį ir tai, kokiomis pseudovertybėmis apipiname savo gyvenimą: „Keista, kad jūs visi griebiatės šiaudo ir vis tiek savo gyvenimą nugyvename kaip anksčiau – beprasmiškai“ (p. 258).

Kovodama prieš savo pačios jausmus ir nuodėmę įkūnijančius troškimus, Mantvilė pagaliau susitaiko pati su savimi, priima savo pasąmonę, tuo pat metu ir nugali Raudonąją Moterį, taigi savąjį Ego. Todėl ši kova gali būti suvokiama ne tik kaip metafizinė misterija, kupina mitologinių motyvų bei fantastinių padarų įsikišimo į veikėjos likimą, bet ir kaip vidinė kova su savo neprijaukintais demonais, o „[ž]aidimas yra išmėginimas. Žaisti reiškia tikrinti save. Per blogį suprantame gėrį. <…> Žaidimą jums pasiūlo jumyse tūnantis demonas“ (p. 343).

Knygos siužeto vingiai nenuspėjami, intriguojantys ir painūs, o mįslingi klausimai nėra taip lengvai įmenami; čia nėra aišku, kas yra draugas, o kas yra priešas ir kuo gali pasitikėti. Tiems, kam patinka romantinės istorijos, čia ras ne tik mistikos ar filosofijos, bet ir gražios, pasiaukojančios meilės liniją. Labai svarbi ir veiksmo erdvė. Apleisto ir apgriuvusio vienuolyno salę su užrakintomis durimis galima interpretuoti kaip veikėjos sielą ir / ar pasąmonę, kurioje slepiasi išstumtos neigiamos emocijos, ir tik priėmus visą savo pasąmonę, išėjus iš vidinio kalėjimo, galima pasijausti laisvam, nebebijoti gyvenimo. Knyga pasirodė įdomi ir dėl skaičių, spalvų ir kitos simbolikos, mitologinių motyvų, gyvenimo filosofijos ir psichologinių pasąmonės klodų. Be to, jaučiama ir užsienio rašytojų įtaka autorės kūryboje. Viename iš savo interviu M. Mikėnaitė teigia, kad rašant šią knygą ją įkvėpė amerikiečių mistinių siaubo istorijų genijus Edgaras Alanas Po ir jo kūrinys „Raudonosios mirties kaukė“.

Apibendrinant verta akcentuoti, kad Atsikovoti gyvenimą – tai pasakojimas apie tai, kaip mūsų pasirinkimai ir mintys keičia gyvenimą. Istorija skatina kovoti ir bandyti suprasti save bei kitus, priimti tam tikrus gyvenimo etapus, kad ir kokie nemalonūs jie būtų. Knyga skatina kovoti su vidiniais demonais ir nepasiduoti pagundoms, kurios gali lengvai paklaidinti ir sugadinti gyvenimą. Gyvenimas yra didi vertybė, todėl kiekvieną dieną reikia nugyventi prasmingai: „Ar šią dieną praleidai prasmingai? Juk žinai, kad gyvenimas neturi garantijos. Iššvaistytos dienos nesusigrąžinsi, o gyvenimui skundo neparašysi.“ Ši knyga moko drąsos atrasti savo pašaukimą ir išgirsti širdies balsą, parodo, kad reikia paleisti ir atleisti bei atrasti jėgų gyventi toliau. Po patraukliu mistinės istorijos fasadu slepiasi gilios temos apie psichologines ir socialines paauglių gyvenimo problemas, kurios yra aktualios ne tik jaunimui, bet praverstų ir suaugusiesiems, norintiems geriau suprasti bei pažinti brendimo laikotarpio jausmų amplitudės charakterį bei atsiradimo kilmę.

Kiekvienas paauglys jaunimui skirtose gerose knygose gali rasti atsakymų į sau rūpimus klausimus – nuo pirmosios meilės iki gilinimosi į savo vidinį pasaulį. Kartais knyga gali plėtoti tik vieną temą, bet yra tokių kūrinių, kurių naratyvas aprėpia kelias paaugliškos problematikos plotmes. Būtent tokiu probleminiu daugiasluoksniškumu pasižymi ir trečiasis Monikos Mikėnaitės romanas Atsikovoti gyvenimą.

Knygų apžvalgų tinklaraščio „Lilit istorijos“ įkūrėja Lilija Skupienė

 

Komentarai

Skip to content