Ingos Radavičienės fotografijų paroda

Paroda
III aukšto galerija

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos III a. galerijoje atidaryta lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ ikimokyklinio ugdymo mokytojos Ingos Radavičienės fotografijų paroda „Tyla manyje. Sapnuojančios pievos…“ 

Inga – drąsi ir be galo gyvybinga asmenybė, sėkmingai derinanti veiklumą ir meditaciją, komunikabilumą ir vienišystę. Tai trečia debiutuojančios autorės fotografijų paroda. Pirma paroda įvyko 2022 m. balandį Klaipėdoje. Ingos įsižiūrėjimo, įsijautimo į gamtą aplinka – tai jos šeimos sodyba netoli Šiaulių. Į šią tylos oazę mes galime patekti tik per autorės mums pasiūlytą langelį – jos fotografiją. Savo fotografijomis Inga kviečia ne vertinti, o kartu su ja išjausti gamtos siunčiamą žinutę: „Sustok, nes aplinkui per daug griovimo ir bruzdesio… nurimk, pajusk tylą, ramybę savyje, matyk pievą, saulėtekį, gyvenimo tėkmę bei jo paprastumą, tiesiog pailsėk, sugrįžk į gamtą, sugrįžk namo…“

Ši paroda kelia viltingus klausimus. Klausimus apie įvairialypes duotybių, temų, principų, koncepcijų užuominas. Gerai valdoma kompozicinė vizualinė sandara, saikingas ir tikslingas spalvų santykis, gebėjimas atsiriboti ir nusišalinti nuo fiksuojamos ir redukuojamos aplinkos. Debiutuojančiai fotografijos baruose autorei tai yra privalumas. Viena iš autorės nuolat varijuojamų, savaip plėtojamų temų – saulės galia. Nuo ryškios saulės, nuo gamtinio peizažo saulės plėtros analizės, nuo šviesoraiškos atviro vaizdo iki naktinės šviesos, iki tamsoraiškos – visur ta pati, atsargi ir neprentenzinga ieška. Ieška savo stiliaus, savojo horizonto maršruto, blėstančios detalės, šviesokaitos spalvotų dėmių. Autorė intuityviai ir jausmiškai bando aprėpti peizažo įtaigą, įspūdžio prasprūstančią raišką, spalvų dėliones. Mus pagauna voratinklio pagunda, žolių besistiebianti galia, vitalizmo permaina ir kitos aplinkybės.

Autorė tarsi nesiūlo jokios prievartinės akistatos, nepateikia jokios peizažinės prievolės, tiesiog įveda į savo vizualines atvertis ir jose mus palieka. Pasilikus tokiose įtakų ir įspūdžių atvertyse, tokiose gamtinėse detalėse, braunantis pro tokius komponentus ir sentimentus, likus tokiose spalvų dėlionėse – visur laukia ta pati vizualinė užduotis. Užduotis išeiti iš duoties ir patirties visumos, grįžti į įspūdžio niuansus, į atverties galias. Visa tai reiškia bandymą suvaldyti ryškumą, rasti savas kontrastines plėtotes. Savuose peizažo, saulės raiškos aplinkose ir aplinkybėse prisiminti susitikimus, sąskambius. Fotografija visada yra paviršiaus užduotis. Atvaizdo visumoje reikia neskubėti, savo atvaizdo nereikia skubėti nardinti į įsivaizduojamas gelmes, nepasiduoti tikrumo pagundai. Peizažo stiprybę, gamtinę detalę, permainos tvermę reikia įvesti (ar išvesti) į dviprasmybių ir pokyčių įvairovę. Įspūdyje reikia rasti ne tik aktyvumo, bet ir mus nuolat pasitinkančią pasyvumo galią. Tokią vizualinę galią, tokią vitalizmo trauką, kuri pakeistų įprastus santykius, matymo ir mąstymo, žiūros ir minties ryšius. Peizažinė fotografija savaip redukuoja, savaip koreguoja tolio, atstumo, linijos, dėmės santykius. Ingos Radavičienės fotografijų bandymai užduoda ir daugiau klausimų. Tikėkimės, kad šie bandymai nuves į išsamesnę ieškos erdvę, suteiks mums dar kitokių laiko ieškos atverčių, pasiūlys naujų užuominų. Autoriniai ieškojimai visada yra atkaklūs nugalėti tikėtinas akivaizdumo pagundas. Nugalėti tiesioginio santykio, betarpiškumo, tikslingumo sąvartas. Fotografinio santykio ieška visada yra savojo režimo, savojo reguliarumo ieška. Palinkėkime autorei tokios kantrybės, tokios atverties. Tikėdami pirminiu santykiu, asmenine atverties galia, linkėdami įveikti įspūdžio įvairovę, peizažo trauką, pojūčių bei jutimų galią ir judėti nuo įsivaizduojamos link juntamos tikrovės.

Jurgis Dieliautas

Anima Mundi Academia

Paroda veiks iki sausio 31 d.

Kviečiame apsilankyti!

Komentarai

Skip to content