Kraštotyros skaitykloje veikia spaudinių paroda, skirta Jono Šliūpo sukakčiai. Parodoje eksponuojami bibliotekos fonduose saugomi Jono Šliūpo leidiniai ir literatūra apie J. Šliūpo gyvenimą ir veiklą.
Paroda veiks iki birželio 20 d.
Jonas Šliūpas – gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politikos veikėjas, gimė 1861 m. kovo 7 d. Rakandžiuose (Gruzdžių valsčius, Šiaulių apskritis).
1873–1880 m. mokėsi Mintaujos vokiškoje gimnazijoje. Gimnaziją baigė gavęs kolegijos registratoriaus rangą. Mokė barono Hakno vaikus. 1880–1882 m. Maskvos universitete studijavo filologiją ir teisę, 1882 m. – gamtos mokslus Peterburgo universitete. Dalyvaudamas studentų manifestacijoje, įsivėlė į riaušes ir pakliuvo žandarams į rankas. Bausmė buvo žiauri: pašalintas iš universiteto be teisės studijuoti bet kuriame Rusijos universitete. Dėl pablogėjusios sveikatos buvo ištremtas ne į Sibirą, o į Kauno guberniją. J. Šliūpas gyveno tėviškėje, prižiūrimas vietos policijos. 1883 m. mokė grafo V. Zubovo vaikus. Pasinaudojęs brolio Stanislovo pasu, slaptai perėjo Prūsų sieną ir nuvyko į Šveicariją, kur, prisidengęs Richterio pavarde, norėjo toliau studijuoti. Studijoms reikiamų lėšų negavo, bet sulaukė Martyno Jankaus kvietimo redaguoti „Aušrą“. Dėl savo liberalių pažiūrų vėl sulaukė valdžios nemalonės ir nusprendė trauktis į JAV. Amerikoje gyveno 1884–1919 metais. 1885 m., į JAV atvykus sužadėtinei Liudvikai Malinauskaitei, susituokė. Augino dukras Aldoną ir Hypatiją ir sūnų Keistutį. 1889–1891 m. Merilando universitete studijavo mediciną. Iki 1917 m. vertėsi gydytojo praktika. 1919 m. grįžo į Lietuvą. 1919–1920 m. buvo Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje. 1921 m. – Lietuvos banko direktorius, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas. 1921–1923 m. – Biržų, Šiaulių gimnazijų mokytojas. 1923–1930 m. Kauno universitete dėstė medicinos istoriją; medicinos (1923), humanitarinių (1925) ir teisės (1939) mokslų garbės daktaras. 1923 m. įkūrė spaustuvę „Titnagas“. Jis – vienas iš Laisvamanių etinės kultūros draugijos (1924) organizatorių ir svarbiausių veikėjų.
1929 m., praėjus metams po pirmosios žmonos mirties, vedė 38 metais jaunesnę Grasildą Grauslytę ir persikėlė gyventi į Palangą. 1930 m. gimė sūnus Vytautas. 1933–1936, 1939–1940 ir 1941 metais buvo Palangos burmistras.
Redagavo lietuvių laikraščius ir žurnalus: „Unija“ (1884–1885), „Lietuviškasis balsas“ (1885–1889), „Apšvieta“ (1892–1893), „Naujoji gadynė“ (1894), „Laisvoji mintis“ (1910–1915). Prisidėjo prie laikraščio „Šiaulių naujienos“ (1923–1928), „Laisvoji mintis“ (1933–1941) leidimo.
Jis – vienas iš Laisvamanių etinės kultūros draugijos (1924) organizatorių ir svarbiausių veikėjų.
Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne. 1947 m. jo urna pervežta į Tautines lietuvių kapines netoli Čikagos (JAV). Už nuopelnus Lietuvai Jonas Šliūpas apdovanotas 1928 ir 1936 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I ir II laipsnio ordinais, 1933 m. – Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu. 1933 m. išleisti du pašto ženklai su jo atvaizdu.
Publikuoti jo darbai istorijos, etnografijos temomis. Parašė pirmąją lietuvių literatūros istoriją, prisidėjo prie literatūros mokslo ir estetikos, filosofijos terminų kūrimo. Parašė medicinos populiarinimo darbų. Į lietuvių kalbą išvertė L. Buchnerio, J. Spenserio, Dž. Maikebo, J. Mosto, J. Berio veikalų.
Komentarai