Paroda „Ekslibrisas – gražiausias žmogaus sielos atspindys“

Paroda
2021-08-31 / 2021-08-31
Meno ir muzikos skaitykla

Nuo liepos 30 d. iki rugpjūčio 31 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje veikia Dalios Genovaitės-Mažeikytės darbų paroda „Ekslibrisas – gražiausias žmogaus sielos atspindys“.

 

Dalia Genovaitė Mažeikytė gimė 1943 m. liepos 15 d. Roviškėlės vienkiemyje, Rokiškio r. 1963–1968 m. studijavo grafiką: estampą Vilniaus dailės akademijoje, metus tekstilę, prieš tai 1962 m. buvo įstojusi į tapybą. Nuo 1974 m. LDS Grafikos sekcijos narė, o nuo 1988 m. Tapytojų sekcijos narė. Nuo 1969 m. aktyviai dalyvauja grupinėse parodose ir konkursuose Lietuvoje ir užsienyje. Yra surengusi 25 personalines parodas. Kuria grafiką estampus, mažąją grafiką, ekslibrisus, monotipijas, tapo aliejinės tapybos, akrilo, kreidinės pastelės paveikslus, rašo eilėraščius ir prozos tekstus. Yra grafikos ir ekslibriso parodų konkursų diplomantė ir laureatė, 1997–1998 m. aukščiausio laipsnio valstybės stipendininkė. Nuo 1977 m. yra laisva menininkė.

Ekslibrisus pradėjau kurti nuo 1970 metų, kai Lietuvos dailininkų sąjunga išplatino kvietimą kurti ekslibrisus VU bibliotekos 400 metų jubiliejui. Ta proga sukūriau daug ekslibrisų linoraižinio maniera. Žavėjo juoda linija, štrichas, juoda dėmė, kai yra raižomas išraiškingas magiškas vaizdas. Susižavėjusi kūriau ekslibrisus draugams, broliams, seserims, nepažįstamiesiems ne tik linoraižinio, bet ir cinkografijos, oforto, akvatintos technikomis. Mažas formatas suteikia galimybę greitai realizuoti sumanymą ir kokybiškai atspausti. Visada kūriau laisvai – kiek sugebėdavau pajausti formą ir medžiagą. Kiek buvau sužavėta ir įkvėpta temos, tiek nevaržomai ir ekspresyviai galėjau improvizuoti raižydama ekslibrisą. Norėjau, kad būtų jaučiamas poetinio polėkio abstraktumas, gilesnė vidinė prasmės išraiška be buitiškumo, materialaus tikrumo. Aš žvelgiau į gražiausią žmogaus sielos atspindį, gelmę. Nekasdienis žmonių pasaulis man teikė optimizmo gyventi. Raižiau sparnuotus žirgus, jų galvas, šv. Jurgio motyvus, tai, kas spinduliuoja: akis, rankas, knygas, srūvančias upes, moteris palaidais plaukais, archajinę architektūros ornamentiką, kosmoso ratą, gamtos simboliką, piramidžių, besiveržiančių bangų, žmogaus motyvus. Visur ieškojau grožio, kuris jausmu, jutimu ir vaizdu mano sieloje buvo įsispaudęs iš vaikystės išgyvenimų. Kai tuoj po karo šeima persikėlė į Burbiškio dvarą, Šeduvos r., ten dar buvo likę buvusio dvarų kultūros grožio simbolių. Bet jie akyse griuvo, dūlėjo, nyko. Pasilenki prie popieriaus skiaučių, lakštų, kur palikti dar iš vakar dienos ar kitų dienų įkvėpti pėdsakai anglimi, teptuku, plunksnele, pieštuku, kurie tarsi išsiplečia iki atviro vaizdo ir užpildo sielą siluetais erdvėje neįprasmintų, kol kas neatpažintų pavidalų.

1986 metais, dalyvaudama Mažvydo klubo veikloje, sukūriau ne vieną ekslibrisą tiek klubui, tiek atskiriems veikėjams. Panaudojau linoraižinio derinį su medžio lentos išraiškinga natūralia tekstūra ir spalva, kuri suteikė emocionalumo ir naujumo. 1989 m. dalyvavau konkurse „Vilnius, metropolis Lituaniae“ ir sukūriau ekslibrisų žymiems Lietuvos veikėjams ir muziejams, oforto akvatintos technika. O 1991 ir 1995 m. – ne vieną oforto ekslibrisą M. K. Čiurlioniui, tarptautiniam ekslibrisų konkursui. Po 1990-ųjų atsirado ekslibrisais besidominčių užsieniečių, tarp jų čekų, italų, ypač buvo nuoširdus Lietuvos draugas italas Enzo Pellai ir kt.

Manau, kad ekslibrisas yra ne tik knygos savininko inicialas, bet ir emocinės individualybės užtaisas, kalbantis tam tikrų vaizdinių formomis, šviesos ir tamsos, linijų asociacijomis, o knygoje įklijuotas originalus ekslibrisas ne tik papuošia, bet ir įprasmina tiesiogiai išgyvenamą akimirką, naują grožio erdvę.

Dalia Genovaitė Mažeikytė

Komentarai