Rūtos Černiauskienės fotografijų paroda „Miesto grafikos garsai“

Paroda

Bibliotekos III a. galerijoje balandžio 28–gegužės 12 d. eksponuojama Rūtos Černiauskienės fotografijų paroda „Miesto grafikos garsai“.

Susitikimas su autore ir parodos pristatymas vyks gegužės 11 d., antradienį, 16 val. 

nuotraukaStebėti, tyrinėti, girdėti…                                                                         

Gimiau 1950 m. Raseiniuose. 1972 m. baigiau VISI Architektūros fakultetą. Pagal paskyrimą pradėjau dirbti Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute (LSAMTI) Kaune. 1975 m. susikūrus šeimai, atvykau gyventi į Šiaulius. Čia vyras architektas jau dirbo pagal paskyrimą. Taip ir prabėgo 45 metai. Nuo 2010 metų pradėjau vadovauti Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto Kultūros ir meno fakultetui, kuriame pradėjau realizuoti savo idėjas apie visuomenės architektūrinį švietimą. Norėjosi, kad žmonės daugiau sužinotų apie architektūrą, apie tai, kaip mąsto architektai, kaip jie mato tą patį miestą ir aplinką.

Kadangi karantinas pakoregavo ir mano gyvenimą, daugiau laiko pradėjau skirti atidėtiems kūrybiniams darbams ir architektūros fotografavimui. Nesu fotografė, fotografuoju mėgėjiškai. Pirmasis fotoaparatas, kaip ir daugeliui mano kartos žmonių, buvo „Smena“.

Šiandien kviečiu į vieną tokį susitikimą apie tai, kaip „viename mieste / kartais einu į miestą / pasivaikščioti“. Pasiklausyti miesto kalbėjimų…

Su miestu, kaip ir su žmogumi, galime susitikti, pabendrauti, kartu išgerti kavos, pasigėrėti medžiais, pastatais, arba tiesiog abejingai praeiti pro šalį. Nepakeldami akių. O miestai, kaip ir žmonės, gali būti visokie: laimingi arba nuliūdę, linksmi ar susimąstę, jauni ir gražūs arba su nugyvento laiko žymėmis. Užsižiūrėję į atspindžius languose ir vitrinose, galime pamatyti kitokį miestą, kitokį dangų, anksčiau nepastebėtas detales. Galime išgirsti ir skambesį, ir spengiančią tylą, galime užsižiūrėti į šviesos ir šešėlių žaidimus, kartais nusistebėdami, ar tai tikrai tas pats miestas, kurį pažįstu.

Ši paroda ne apie mano kūrybą. Tik apie tai, ką  aš, architektė, pamatau mieste, kokie objektai patraukia mano dėmesį, kokias emocijas patiriu susitikusi su skirtingais miestais, skirtingais pastatais, su daugiau ar mažiau žinomų architektų kūriniais. Šioje parodoje noriu pasidalyti savo vaizdų „kolekcija“, savo pamatymais, susitikimais su architektūra, savo patirtais įspūdžiais, sudėliotais į vienokius ar kitokius fotografinius vaizdus. Klausantis miesto. Miestas kalba ne tik apie gražius senovinius pastatus, bažnyčias ar dvarus. Miestas gali kalbėti apie modernizmo laikus, postmodernizmo vėjus, apie kolonų ir bokštelių madas. Gali kalbėti apie gatves, šaligatvių plyteles, krintančius šešėlius ir balas. Gali pasakoti apie langų ir laiptų grafiką, apie medžių šokius, apie išvažinėto ir pripėduoto sniego kilimus, apie tai, kad dangus būna mėlynas, o pastatai – balti, pilki, raudoni. Ir kad dangaus – daugiau…

Dažnai apie architektūrą mėgstama sakyti, kad tai – „sustingusi muzika“, kad tai poezija, kad pastatas be dvasios – tik plytų krūva. Fotografuojant norisi tą dvasią pajausti, tą muziką išgirsti, tą poeziją suprasti. Kviečiu ir jus pamatyti besikeičiančias miesto spalvas, nepakartojamą miesto ir fasadų grafiką, saulės apšviestas miesto detales. Stebėti ir tyrinėti. Išgirsti… miesto kalbėjimus.

Rūta Černiauskienė, architektė

 

Komentarai