Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos II a. fojė iki gruodžio 5 d. veiks Viktorijos Daniliauskaitės ekslibrisų paroda.
————————————————
VIKTORIJA DANILIAUSKAITĖ: MAN EKSLIBRISAS – TAI ĖJIMAS Į KAŽKĄ SUDĖTINGESNIO
Viktorija Daniliauskaitė gimė 1951 m. balandžio 23 d. Jakutske (Rusija) tremtinių šeimoje. 1968–1974 m. studijavo grafiką LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Dirbo Vilniaus universiteto, Medicinos bibliotekose. Apdovanota Kultūros ministerijos ir dr. G. Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premijomis. Grafikos darbai įvertinti tarptautinėse parodose. Sukūrė apie 300 ekslibrisų. 1996 metais tarptautiniame ekslibrisų konkurse, skirtame pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakčiai, gavo pirmąją premiją.
Pirmąjį ekslibrisą sukūriau 1971 m., dar studijuodama Dailės institute. Po studijų kūriau daugiau – pradėjau nuo Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus. Tuo metu dirbau Vilniaus universiteto Grafikos kabinete kartu su Saule Kisarauskiene. Matėme, kas buvo sukaupta lietuvių grafikos ir mažosios grafikos fonde. Visas tas gyvenimas man tapo savas ir artimas. Tada pradėjau rimčiau dirbti ekslibriso srityje.
Mano pagrindinis darbas – estampai, knygų iliustravimas, meno objektai. Ekslibrisai man buvo tarsi priemonė, prieš pradedant kurti estampus, kad ranka priprastų, kad įeičiau į tą procesą. Tuomet imdavau tuos mažus linoleumo gabaliukus. Kitas momentas yra daug rimtesnis, susijęs su žmogumi, kuriam kuri – ar tokia situacija susidaro, ar tiesiog tai yra geras pažįstamas ir tam žmogui norisi kažką gero pasakyti. Jis nieko gal tavęs neprašo, bet iš savęs norisi. Atsimenu, kai Alfonsui Andriuškevičiui kūriau, tada jis net panašus į save išėjo. Arba jei žiūrėdama į žmogų, pamatau, kad jis man panašus į sraigę, tada sraigę ir nupaišau. Netgi su humoru tokie ekslibrisai išeina.
Knygos ženklai man buvo ir galimybė bendrauti su žmonėmis, išplaukti į platesnius vandenis už Lietuvos ribų. Esu dėkinga italui vaikų gydytojui, kolekcininkui Enzo Pellai. Su juo ilgai susirašinėjau, keitėmis knygomis. Jis atsiųsdavo knygų apie senąsias civilizacijas, aš jam – apie Lietuvą. Nuo 1984 m. dalyvavau tarptautinėse ekslibrisų parodose.
Būdavo daug proginių ekslibrisų, teminių konkursų. Pamenu, Gabrielei Petkevičaitei kūriau ekslibrisus. Jei įdomi tema, tada imi ir dirbi. Aš gilinuosi į asmenis, kuriems turi būti dedikuoti ekslibrisai. Aš apie tuos žmones galvoju, ką jie darė, kaip jie kūrė. Noriu, kad ekslibrisai sietųsi su tais žmonėmis. Net premiją esu gavusi, kai dariau Vincui Kisarauskui, Algirdui Steponavičiui ir kitiems, kurie susiję su knyga. Tuomet žiūrėjau į tų žmonių kūrybą. Nieko ypatingo aš neišgalvojau, tik stengiausi pagal jų kūrybą kurti ekslibrisą, kad jaustųsi, kad būtent tam žmogui skirta.
Beveik visi mano darbai yra daryti linoraižinio technika. Ji gal man iš prigimties artima. Jei reikia daug linijų, daug pustonių, tai ta sritis man svetima. O linoraižinys reikalauja aiškumo, dėmės, linijos, kuri yra juoda ir balta skambesys. Ja lengviausiai galėjau pasakyti tai, ką noriu.
Man ekslibrisas – pusiau linksmas, pusiau šmaikštus ženklas arba ėjimas į kažką sudėtingesnio.
Komentarai