Žmogus žuvies akimis ir kiti nuomonės formuotojai šiuolaikinėje dramoje

Skaitymai
Biblioteka

Rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ literatūrologė Dalia Jakaitė šį kartą aptaria keturias šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos knygas:

  • Gabrielė Labanauskaitė, Dramos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022;
  • Paulina Pukytė, Lubinas ir seradėlė, Vilnius: Apostrofa, 2021;
  • Daiva Čepauskaitė, Aš tave užmiršau, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016;
  • Laura Sintija Černiauskaitė, Artumo jausmas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

Drama yra ne pati mėgstamiausia literatūros rūšis tarp skaitytojų, tačiau būtent tai man tampa paradoksalia priežastimi šįkart pakalbėti apie keturias šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos knygas; priežastimi – iš noro priminti, kokie gyvenimiški gali būti dramos dialogai ar monologai, visas veiksmas ar netgi veikėjų sąrašas pjesės pradžioje. Tiesa, Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Paulinos Pukytės knygas sudaro ne tik dramaturgijos, bet ir prozos tekstai. Šiais ir praėjusiais metais išleistos dviejų autorių knygos tapo paskata bent fragmentiškai atsigręžti ir į XXI amžiaus pradžią. Nors autorių lyties kriterijus ne pats iškalbingiausias kalbant tiek apie dramaturgiją, tiek apie kitą literatūrą, vis dėlto jį priimu kaip akstiną pakalbėti apie autores, kurias pirmiausia sieja ryški socialinio pasaulio linija, bet kurios ieško ir savosios žuvies žvilgsnio į pasaulį (parafrazuojant Černiauskaitės ir Pukytės pjesių personažus).

***

Kelių jautrių, emociškai, psichologiškai ir estetiškai paveikių romanų ir mažosios prozos autorei Laurai Sintijai Černiauskaitei priklauso dabar jau klasika tapusi ir bent kelių teatrų pastatymo sulauksi pjesė „Liučė čiuožia“. Su panašia vyro ir moters santykių vaizdavimo meistryste, panašiu skirtingų laikų, kasdienės ir metafizinės tikrovės daugiaplaniškumu į savo pasaulį Černiauskaitė pakvietė ir knygoje Artumo jausmas (2005; įtraukta į Kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką). Autorės tekstai – ne tik teatrališki, turintys scenai būtino vizualumo, kalbos išraiškingumo, emocinės bei veiksmo dinamikos, bet ir literatūriškai savarankiški tekstai. Jie leidžia panirti į sudėtingus tėvų ir vaikų santykius, jų įtampas ir paslaptį, į paribio žmonių, paprastų mokytojų ir ne tokių paprastų vaikų charakterius ir gyvenimą. Patrauklios ne tik santykių peripetijos, personažų mistifikacija, bet ir visa apimanti melancholija. Kaip teisingai apie Artumo jausmą pastebėjo Laimantas Jonušys – „abiejose pjesėse autorė, nors ir išlaikydama tam tikrą personažų veiksmų motyvaciją, daug ką palieka vaizduotei – skaitytojo ir, svarbiausia, režisieriaus.“ Pjesių vaikai bei paaugliai – turbūt svarbiausia žmonijos dalis pagal Černiauskaitę. Patraukia jų vaikiškas jų naivumas ir kartu filosofinis mąstymas, emocinis jautrumas, pažeidžiamumas ir antgamtinės galios, charakterio aštrumas ir maištas… Vaikai neretai yra tie, nuo kurių tarsi priklauso viskas. Šiuo atveju galima prisiminti ne tik „Blyksnį po vasaros vandeniu“ iš Artumo jausmo, bet ir „Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“ (knyga Liučė čiuožia), kitas pjeses.

***

Naujausioje savo kūryboje į poeziją vaikams daugiau linkusi Daiva Čepauskaitė prieš keletą metų išleido ir trijų pjesių knygą Aš tave užmiršau (2016). Ši knyga – puikus įrodymas, kaip minimalistinėmis priemonėmis teatro scenoje (ar radijo pjesės formatu) įmanoma sukurti individualų tiek socialinės, tiek psichologinės dramos modelį. Skirtingai nuo anksčiau minėtos Černiauskaitės pjesių, Čepauskaitės pasaulis pasižymi savotišku vaizduojamo pasaulio, jo erdvių apibrėžtumu net ir sudėtingos istorinės atminties atveju. Joms būdingas net ir prieštaringų tiesų aiškumas, kuris tačiau nėra deklaratyvus ir nesumenkina kūrinio vertės. Būdamos itin parankios scenai, šios dramos vėlgi gyvuoja kaip savarankiškas tekstas, patraukiantis savo dialogais, gebėjimu sukurti gyvus charakterius ir tiesiog šiuolaikinių gyvenimo realijų pastabumu. Ne vieno pastatymo yra sulaukusi dviejų pagyvenusio amžiaus žmonių gyvenimą šmaikščiais dialogais vaizduojančios „Pupos“ (2007 m. už šią pjesę autorė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia nacionalinės dramaturgijos autorė). „Aš tave užmiršau“ – taip pat statoma pjesė (2011 m. už ją Sugiharos fondo autorė paskelbta Tolerancijos žmogumi), pasakojanti apie istorinės ir kartu asmeninės atminties paveiktą jauno žmogaus tapatybę, tuo pat metu veikiančią jo jausmus, santykius su aplinka ir visą kasdienybę. Šiek tiek primindama Antano Škėmos „Ataraxia“ (ne tik dėl žydų genocido, bet ir dėl personažų bandymo atkurti dramatiškus įvykius), Čepauskaitės drama pasiūlo ir savitą būdą, kaip įmanoma išsilaisvinti nuo tam tikrų traumų, kaip išgelbėti save ir kitą. Kai Andrius sako, kad jie su Milda yra normalūs XXI amžiaus žmonės, ir jiems nereikia jokio karo, šie žodžiai šiandien skamba ir dar stipriau.

***

Toliau – dramaturgijos leidybos naujienos. Realistinės (kaip Čepauskaitės „Pupos“ ir kt.) dramos tradiciją tęsia prieš homofobiją, neonacizmą, antisemitizmą ir kitas blogybes nukreipta ir į emocinį atvirumą sau kviečianti Gabrielės Labanauskaitės pjesių knyga Dramos (2021). Būdama ne tiek psichologinė, kiek idėjinė, autorės dramaturgija atranda ir savitą modernybės raišką, kuriai priskirtini ir dokumentinės pjesės principai. Knygoje neatsitiktinai daug vietos tenka maždaug prieš dešimtmetį vykusiems pastatymams. Kaip ir 2004 m. pirmą kartą išleidus Mariaus Ivaškevičiaus (kito didžiojo šiuolaikinio dramaturgo) „Madagaskarą“, Labanauskaitės tekstas tampa tarsi spektaklio dalimi, skaitytojo dėmesį leidėjams pirmiausia fokusuojant į aktorius, režisūrą ir kt. Kadangi tekstai, sakyčiau, neturi tokio savarankiškumo, kaip anksčiau minėtais atvejais, kyla mintis apie drąsą ir riziką juos tarsi apnuoginti, paliekant be būtinojo teatro šydo. Tačiau ši rizika pasiteisina, ir pjesės įdomios savaime. Taigi, pjesė „Kraujo broliai“ (ankstesniu pavadinimu „Raudoni batraiščiai“ laimėjo nacionalinės dramaturgijos konkursą „Versmė“, įtraukta į Geriausių 2012 metų šimto Europos dramų sąrašą), apeliuodama į istorinę vienos ar kitos diskriminacijos atmintį, konstruoja daugiausia su LGBT susijusio asmeninio ir socialinio gyvenimo įtampas bei reprezentacijas. Tuo pat metu keliami ir bendražmogiški tolerancijos, neapykantos, ištikimybės, laisvės ar vertybių pasirinkimo klausimai. Dokumentinis pjesės principas būdingas ir kur kas pozityvesnei ar netgi komiškai feministinei pjesei „Žalgirės“, kuri buvo paremta tikromis istorijomis iš LGBT krepšinio mėgėjų komandos. Paprasti ir kartais banalūs ar tiesiog kasdieniai pokalbiai, vystantis veiksmui, atskleidžia vis individualų santykį su aplinka, pamažu stiprėja ir vieno ar kito charakterio individualumas. Kaip apie pjesės „Žalgirės“ pastatymą rašė Ieva Tumanovičiūtė – „pramoginis spektaklio žanras pasirinktas norint pritraukti kuo įvairesnę publiką ir paskatinti toleranciją“. Kaip viena įdomiausių veikėjų išskiriama Ona, kuri „su krepšinio pergalėmis pasiekia ir asmeninį išsilaisvinimą – pasipriešina smurtaujančiam sutuoktiniui“ (Tomanovičiūtė). Knygos įvadą parašiusi Aušra Martišiūtė atkreipia dėmesį į siurrealistinį pjesės įtrūkį, kuomet su pjesės personažais į diskusijas leidžiasi ir Autorė. Nors ši strategija ir nėra nauja moderniojoje dramoje, tačiau gana netikėta ir greičiausiai paranki siekiant atskleisti papildomą požiūrio tašką į tai, kas vyksta. Nuo realizmo link postmodernaus performanso stilistikos ir absurdo dramai artimo metaforiškumo dar labiau linksta kita, jaunąjį skaitytoją turbūt labiausiai galinti patraukti Labanauskaitės pjesė „Honey, Moon!“. „NT drama“ leidžiasi į ne vienam gerai pažįstamą nekilnojamo turto problematiką.

***

„Visiškas absurdas“ ir panašius apibūdinimus teko išgirsti tų, kurie, mano patarti, pabandė skaityti ar paskaitė Paulinos Pukytės knygą. Ir sunku būtų su jais ginčytis, bet šis absurdas nuteikia išties pozityviai, linksmai ir ne tik. Lubiną ir seradėlę (2021; įtraukta Kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką) į sudaro sunkai nusakomo žanro tekstai. Ir nors ši ypatybė atliepia bendrąsias postmodernizmo tendencijas, Pukytės kūryba pasižymi išskirtine žanrinio išardymo nuostata, tarkim, per visą kūrinį kartojant vieną ar kelias frazes, atsisakant fabulos ar apskritai siužeto, bent kokio aiškesnio kompozicijos kryptingumo ir pan. Meninį performansą primenančios, visišku veiksmo ir jo tariamybės absurdu pasižyminčios Pukytės pjesės yra ir labai gyvenimiškos. Šį įspūdį pirmiausia lemia šiuolaikinio socialinio ar kultūros gyvenimo citatos, tam tikrų stereotipų kritika. Apie kitą autorės knygą Netikras zuikis Laima Kreivytė sako: „Šie kasdieniai pastebėjimai atskleidžia gilesnes šiuolaikinės globalios susvetimėjusio visuomenės problemas: vertybių krizę, paviršutiniškumą, atšiaurumą, netoleranciją, istorinę ir kultūrinę trumparegystę.“ Autorės pjesės, dar labiau nei kiti tekstai, realizuoja postmodernizmo tendenciją neva atsiriboti nuo bet kokio individualaus žodžio reikšmės (nes nieko naujo pasakyti neįmanoma), kone viską atiduodant svetimų autorių citatoms. Be šis atsiribojimas iš tiesų yra neva ir skirtas tam, kad autorinis balsas būtų išgirstas ir pasiūlytų juoką sukeliantį pasaulio imitacijos keistumą ar primityvumą (kaip strategiją). Viena iš pjesės „Kalno poza (Scilė nori būti žmogumi)“ problemų (jei apskritai tinka šis per daug rimtas žodis) – padėtis be išeities arba amžinas vargas dėl pasirinkimo tarp dviejų blogybių, apie kurį jau užsimena pats pavadinimas, pjesės personažai (Kirkė, Scilė, Odisėjas, Homeras ir kt.). Tiesa, tarp jų ne mažiau svarbi yra Nuomonės formuotoja, kuriai taip pat tenka didieji pasirinkimo sunkumai. Jau vien personažai, kaip ir pradžios komentaras, kokiu balsu tariamos išnašos, kiek primena Kosto Ostrausko meninę kalbą. Bet šis panašumas neužkerta kelio teksto malonumui. Prieš sugrįžtat prie „didžiųjų“ gyvenimo klausimų, norisi patikslinti, kad pjesės išnašos – tarsi potencialūs skaitytojo, žiūrovo ar meno kritiko balsai, savo ironiškomis intonacijomis lyg užkertantys kelią bet kokiam kitam pasisakymui apie pačią pjesę. Kaip ir kitais atvejais, tai visagalės citatos, be kurių nebūtų jokio Pukytės kūrinio kaip tokio. Na, o „probleminiu“ požiūriu – autorės personažai susiduria su globaliniais įvaizdžio, moters patrauklumo ir kitais iššūkiais ir stebina cituojamos „išminties“ marginalumu. Galima sakyti – nieko naujo: juk tie, kam įdomu, o ir kam mažiau įdomu, žino, koks „sunkus“ yra Nuomonės formuotojos gyvenimas, kaip sunku autoriams (ne tik Homerui) su savo herojais ir pan. Vis dėlto pasaulis žaižaruoja netikėtumu. Šiaip dviejų žmonių ant faneros nupieštame laive įstumtas Odisėjas randasi kaip gailestį keliantis klasikinės kultūros įvaizdis šiandien. Bet ir ne tik gailestį. Dviprasmiškai nuskamba ir netiesiogiai keliami klausimas, kaip suvilioti Odisėją ir kodėl jam taip rūpi feminizmas. Ernsto Teodoro Hoffmanno pasaką primenantis Dirbinių akių pardavėjas visiems tarsi žada pasiūlyti absoliučiai naują, visus išgelbėti turintį požiūrį. Tą patį žada ir Scilei suteikta Salomėjos tapatybė. Tačiau, kaip galima nuspėti, pjesė nesibaigia niekuo, žmonija lieka neišgelbėta. Bet užtat laiko, praleisto smagių dialogų apie vyrus ir moteris kompanijoje, nebuvo gaila. Skaitant šiuos dialogus-monologus, galima tik įsivaizduoti, koks būtų efektas parinkus tinkamą teatro kalbą. Ne tokia efektinga, labiau girdėta pasirodė pjesė apie du literatūros klasikus „Žuvies akys“. Vėlgi galima prisiminti vienoje Ostrausko pjesėje veikusius Jeaną Paulį Sartre‘ą ir Simone‘ą de Beauvoir, kitas absurdo teatro klasiko strategijas. Tačiau ir šiuo atveju visai aktualiai nuskamba užuominos apie Imperijos grėsmes ar aliuzija į nekrologo liaupses diktatoriams… Dėmesio verti ir Žmogaus žuvies akimis patarimai, kaip gyventi: „Tai yra mahadža joga – pasaulinė mokslo, sveikatos ir etikos filosofija. Aš ją tobulai valdau. Užsimerk, uždėk kairę ranką sau ant širdies ir sakyk: „Ar Motina mane myli?“ Tada pakartok šešis kartus: „Motina mane myli.“ Oi, susimaišiau, – dešinę ranką. […] Moteriške nesijaudink, ir čia viskas bus gerai. Aš tave pamokinsiu, kaip tapti idealia moterimi. Kad visada šalia savęs turėtum vyrą.“
Radikaliai priešingo žuvies žvilgsnio perspektyvoje susitinka dvi labai skirtingos autorės. Labiau apčiuopiamą išeitį gyvenime siūlanti Černiauskaitės drama „Blyksnis po vasaros vandeniu“ baigiasi šiuo Bazilės monologu: „Tai aš žuvie tai tik aš o tai tu juk žinojau kad mes susitiksim kokia tu graži ir lėta aš mokausi šito lėtumo visą gyvenimą […] mes esame tam kad prašytume ir gautume tik šitaip mumyse atsibunda dangus dabar kai jau viskas vis tek aš tai žinau.“
Taigi, keturios lietuvių autorės skaitytojui siūlo ištisą šiuolaikinio dramaturgijos pasaulio įvairovę.

Komentarai

Skip to content