2017 m. balandžio 20 d. švyturių tyrinėtojas, farologas Aidas Jurkštas pristatė knygą „Lietuvos švyturių istorija“ – bene vienintelį Lietuvoje išsamų informacijos apie švyturius ir navigacinius objektus leidinį. Knygos autorius maloniai sutiko atsakyti į klausimus.
Prisistatote kaip farologas. Koks tai mokslas? Ar daug Lietuvoje šios srities specialistų?
Farologija – mokslas apie švyturius. Žodis farologija kilęs nuo salos, kurioje stovėjo garsiausias pasaulyje Aleksandrijos švyturys, pavadinimo. Lietuvoje šios srities specialistų nėra daug, kadangi tai mažai tyrinėta ir žinoma sritis.
Esate ne tik mokslininkas, bet ir švyturių kolekcininkas. Kaip atrodo jūsų kolekcija?
Mano kolekcija yra labai didelė. Esu surinkęs kelis šimtus švyturių modelių, apie tūkstantį pašto ženklų su švyturiais, knygų, monetų.
Kokie įdomiausi eksponatai ir iš kur jie atkeliavo?
Visi eksponatai yra įdomūs ir svarbūs. Jie atkeliavo iš pačių įvairiausių pasaulio vietų.
Turbūt švyturys jums – ne tik navigacijos objektas. Kas dar?
Švyturiai man yra aistra, apie kurią sukasi visas mano asmeninis gyvenimas. Kiekvieną dieną veikiu kažką susijusio su jais: skaitau, rašau, piešiu, ieškau, siunčiuosi informacijos. Tos veiklos rezultatai įgyja įvairių formų – tai parodos, paskaitos, leidiniai, renginiai, šventės, kelionės. Tiesa, gyvenu ir švyturio formos name, kurį pasistačiau savo rankomis, kasdien žengiu per kompaso pavidalo kiemą.
Žinome, kad mėgstate piešti švyturius, rengiate parodas. Ko siekiate: kurti meną ar supažindinti su istorija?
Iš prigimties esu menininkas, todėl piešdamas ir rengdamas parodas aš kuriu meną.
Kodėl nusprendėte parašyti švyturių istoriją?
Visos Baltijos šalys turi mažesnių ar didesnių veikalų apie švyturius, o Lietuva neturėjo nė vieno, todėl ir ėmiausi šio darbo.
Ar tai pirmoji jūsų knyga?
Ne, tai nėra mano pirmoji knyga. Esu parašęs knygą apie Klaipėdos švyturį „Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel“. Taip pat ketinu parašyti Baltijos jūros švyturių enciklopediją.
Kokie įdomiausi faktai, kuriuos sužinojote rinkdamas istorinę medžiagą?
Rinkdamas medžiagą sužinojau labai daug įdomių dalykų, sunku net išskirti, tačiau vienas iš įdomesnių – tai piratavimas uždegant pakrantėje laužą. Jūrininkai manydavo, kad tai švyturys, o atplaukę į krantą būdavo apiplėšti. Tais laikais buvo įstatymas, kuris leisdavo kranto šeimininkui pasiimti tai, kas būdavo išmetama į krantą.
Ar švyturiai vis dar reikalingi, kai taip ištobulėjo technologijos?
Jie visada buvo ir bus reikalingi. Bet kurią akimirką navigacija gali sugesti, gali būti aplieta vandeniu ar paprasčiausiai gali išsikrauti baterija. Tokiu atveju laivai nebežinotų, į kurią pusę reikia plaukti.
Be švyturių, kokių dar navigacinių objektų yra Lietuvoje?
GPS – globali padėties nustatymo sistema, sukurta JAV armijos. Ta pačia sistema naudojasi ir civiliai gyventojai.
Kokių turite planų, susijusių su švyturiais ir jų paveldo sklaida?
Tuščioje vietoje savaime niekas neatsiranda. Bendraudamas su kolegomis iš užsienio supratau, kad švyturius reikia populiarinti: apie juos kalbėti, pasakoti, rodyti. Šiemet jau penktą kartą Lietuvoje švęsime Pasaulinį švyturių savaitgalį (International Lighthouse Lightship Weekend). Tai tarptautinis renginys, kuriame savanoriškai dalyvauja bet kuris pasaulio švyturys. Privalomas programos akcentas – tądien švyturys atveria duris visuomenei. Tikslas – atkreipti dėmesį į šių jūrinės kultūros paveldo objektų būvį, juos populiarinti, skatinti švyturių turizmą.
Turiu dar vieną svajonę gyvenimo pabaigoje – įkurti Baltijos švyturių muziejų. Jo turinį sudarytų švyturių modelių, monetų, pašto ženklų ir kitų eksponatų kolekcija, kurią sukaupiau, interaktyvi vaizdo, garso ekspozicija, teritoriją papuoštų didelės švyturių kopijos, jie mirksėtų. Toks turistų traukos centras skatintų turizmą, vyktų pažintinės, edukacinės programos. Užsienyje tokie centrai prie švyturių sukaupia lėšų švyturiams išlaikyti.
Parengė Rasa Gelžinytė ir Austėja Stankevičiūtė
ŠU lietuvių filologijos ir komunikacijos II kurso studentės
Ievos Slonksnytės nuotr.