2017 m. kovo 30 d. su skaitytojais susitiko publicistas, rašytojas Andrius Užkalnis. Svečias atvyko pristatyti naujausios savo knygos „Taip gyventi verta“, pasikalbėti su šiauliečiais apie savo kūrybą ir veiklą. Prieš renginį rašytojas mielai sutiko atsakyti į bibliotekos savanorės Ievos Laucevičiūtės klausimus.
Kas jums yra kūryba?
Man kūryba yra vienintelis dalykas, kurį aš moku daryti ir kurį darau gerai.
Kas jus paskatino pradėti rašyti knygas?
Pirmoji mano knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ gimė iš neišpasakotų istorijų Lietuvos radijo klausytojams. Kai gyvenau Anglijoje, be kitų darbų, dar dirbau Lietuvos radijo korespondentu Londone ir keletą kartų per savaitę apie 3 minutes pasakodavau visokias istorijas. Kadangi kalbėdavau trumpai, tai daugumos istorijų likdavau neišpasakojęs. Tos istorijos prašėsi būti užrašytos. Taip atsirado pirmoji knyga, kuri, mano nuomone, buvo labai sėkminga, nes atsirado laiku ir vietoje. Tą patį tvirtino ir leidykla. Tada pirmą kartą pajutau, ką reiškia būti populiariam autoriui. Pasijutau reikšmingas. Nusprendžiau rašyti ir toliau. Juo labiau kad sekasi, esu perkamas autorius.
Ar jūsų žurnalas toks pat populiarus? Ar pateisino lūkesčius?
Jo, žurnalas populiaresnis, negu mes galvojom. Didžiausią nerimą pradžioje kai kuriems šio projekto žmonėms kėlė žurnalo kaina (6,99 Eur), dydis (320 p.) ir svoris (1,930 kg). Baimintasi, kad neatsiras tokio žurnalo skaitytojų. Beje, tai žurnalas skaitančiam žmogui. Ir ne vienam vakarui. Skaitytojų atsirado. Ir aš dėl to labai džiaugiuosi. Prisipažinsiu, tai pats rizikingiausias projektas iš visų, kuriuos esu daręs. Bet rizika pasiteisino. Kita vertus, esu labai pragmatiškas žmogus, atidžiai stebiu rinką, išmanau rinkodarą. Jeigu galiu sėkmingai pardavinėti koldūnus, tai galiu ir žurnalą. Nors iš tiesų nėra taip paprasta.
Sakykite, kiek jums svarbus yra knygų skaitymas?
Knyga skiriasi nuo žurnalo, straipsnio, televizijos. Man knyga, net ir lengviausiai skaitoma, yra kantrybės produktas. Tiek ją rašiusiojo, tiek skaičiusiojo prasme. Čia reikia tam tikrų įpročių, kurių dabartiniai jauni žmonės neturi. Skirti skaitymui šešias, aštuonias ar dvidešimt valandų mažai kas begali. Tai labai didelės laiko sąnaudos. Dauguma esame įpratę dalyvauti tam tikruose projektuose, kurių trukmė, na, dvi valandos, o knygos skaitymas trunka gerokai ilgiau, todėl darbas atrodo neįveikiamas. Bet. Kantrybė ir užsispyrimas šiuo atveju yra svarbiausi. Reikia pasiekti, kad imtų veikti 10 tūkst. valandų taisyklė. Kai tu praleidi 10 tūkst. valandų prie kažko, pasieki tam tikras profesines aukštumas, tada susiformuoja reikalingi įgūdžiai ir kritiškas požiūris, tada gali laikyti save nusimanančiu skaitytoju. Nėra kito varianto. Knygų skaitymas, kaip kantrybės ir užsispyrimo produktas, man atrodo nežmoniškai svarbus.
Kokios knygos jums patinka? Gal turite mėgstamą autorių ar knygą?
Man labai patinka XIX a. romantikai, pvz., vokiečių E. T. A. Hoffmanas, amerikietis E. A. Poe. Šio laikotarpio amerikiečių literatūra Lietuvoje, mano nuomone, nei žinoma, nei pakankamai vertinama. Man atrodo, XIX amžiuje žmonės turėjo dėkingas sąlygas atpalaiduoti savo vaizduotę. Jie pradėjo pinti realių vaizdų aprašymus su fantastiniais, pusiau mitologiniais konstruktais. Tai nebuvo klasikinis mitas, apie kurį kalbėjo M. Beresnevičius, ar antikinis mitas. Tekste buvo išgalvotų elementų, bet su mitu jį labiau siejo realybės pojūtis. Aš savo romane irgi bandžiau tai padaryti. Man patinka, kai skaitytojas tiksliai nebežino, kur yra realybė, o kur yra prasimanymas. Man tai yra rašymo magija. Būtent XIX a. romantikai yra tie autoriai, kurie mane įkvepia rašyti.
Ar jūs lankotės bibliotekoje, ar dažniau perkate knygas?
Aš dažniausiai perku ir nežinau, kodėl taip darau. Aš labai mėgstu bibliotekas, jose praleidžiu daug laiko. Kai studijavau Vytauto Didžiojo universitete, biblioteka buvo tapusi mano gyvenama vieta. Ir kai gyvenau Anglijoje, šalia namų buvo juodaodžių bažnyčia ir biblioteka, į kurią patikdavo nueiti. O dabar… Net nežinau, kodėl. Gal reikėtų.
Tai gal kaupiate asmeninę biblioteką?
Jo. Matote, sulaukus kokių keturiasdešimties, man pradėjo darytis visiškai nebeįdomūs tam tikri dalykai, kuriais paprastai žavisi jauni vyrai: automobiliai, laikrodžiai, garso aparatūra, brangūs drabužiai ir pan. Gal todėl, kad tokių dalykų esu pakankamai turėjęs. Iš to, kas perkama už pinigus, man įdomu buvo tik kelionės ir knygos. Man patinka pirkti knygas. Nors trūkstu vietos knygoms laikyti, bet negaliu atsakyti sau šio malonumo. Dar manau, kad pirkdamas knygas aš paremiu jų autorius. Dėl to irgi malonu.
Ar esate kada nors įvedęs savo pavardę į „Google“?
O Jėzus Marija! (juokiasi) Čia tas pats, kas klausti, ar popiežius yra katalikas. Aš pradėjau tai daryti, kai mane pradėjo publikuoti, spausdinti mano straipsnius. Juk įdomu, kas ką apie mane sako, rašo. Aišku, kaip ir dauguma, nustebau pamatęs, kiek daug yra neigiamų atsiliepimų. Matyt, žmonėms juos labiau patinka rašyti negu teigiamus. Buvo laikas, kai skaitydavau visus komentarus apie save. Buvo laikas, kai aktyviai „pasiguglindavau“ internete, įskaitant ir supermamų portalą. Tarp kitko, ten daug skaitytojų ir jos uoliai aptarinėja viską, rekomenduoja knygas viena kitai, kas man atrodo keista – juk turėtum pats atrasti autorius ir kurti savo, kaip skaitytojo, patirtį, o ne leistis vedžiojamam už rankos. Į „guglinimą“ žiūriu kaip į jaunuolių polinkį masturbuotis, iš to išaugama. Dabar nebeturiu tam laiko. Be to, turiu daug sekėjų „Facebook‘e“, viską, kas įdomu, man atsiunčia. Kita vertus, gerai ar blogai – svarbu, kad kalba. Jeigu nerastum jokių komentarų, kas tada? Beje, gal reikės knygą apie tai parašyti?
Ar nekilo mintis pasirašinėti pseudonimu?
Sunku būtų pasislėpti po pseudonimu su savo temomis ir stiliumi. Kita vertus, jeigu pasirašinėčiau pseudonimu, kas mane skaitytų? Mano vardas ir pavardė yra mano prekinis ženklas. Gal jis ne visada gerai veikia, bet vis tiek veikia. Tai kaip galingas variklis automobiliui. Kokia būtų iš jo nauda, jeigu išjungtume variklį? Su pseudonimu yra tas pats.
Ar turite nebaigtų rašyti ar neišleistų knygų?
Turiu vieną neišleistą. Esu parašęs terapinę knygą, bet džiaugiuosi, kad jos neišleidau. Akivaizdu, ji buvo reikalinga man, bet ne kitiems. Tai šlamštas, kokio pasitaiko visų rašytojų kūryboje. Būtent dėl to aš nesakau, kad knygos man kaip vaikai, kuriuos visus vienodai myliu. Ne, taip nėra.
Jeigu nerašytumėte, kuo užsiimtumėte?
Gal koldūnais (juokiasi). Bet jeigu niekas nežinotų Užkalnio, kas pirktų jo koldūnus? Sudėtinga. Man gerai sekėsi matematika, finansų ir ekonomikos mokslai. Nors lietuviai kalba, kad esu nieko nebaigęs, aš baigiau verslo administravimą Anglijoje. Ir man labai patiko finansų ir buhalterijos dalykai. Turiu prisipažinti, kaip įmonės vadovas esu netobulas: dažnai vėluoju pateikti ataskaitas, sumoku ne iš tos kortelės… Tikrai yra atsakingesnių už mane. Bet jeigu reiktų, tikriausiai būčiau šios srities specialistas. Bet turbūt neprireiks, nes išsukti iš pasirinkto kelio neketinu. Labai mėgstu rašyti ir turbūt darysiu tai visą likusį gyvenimą.
Ievos Slonksnytės nuotr.
