2016 m. spalio pabaigoje bibliotekoje viešėjo žurnalistė, visuomenės veikėja, dėstytoja, LRT tarybos narė Dalia Kutraitė-Giedraitienė. Šiauliečiams ji pristatė savo knygą „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“. Ta proga pasikalbėjome su žurnaliste apie jos gyvenimą, pomėgius, ateities planus. Kadangi susitikimas vyko praėjus porai dienų po rinkimų į Seimą, tai pokalbyje neapeita ir politikos tema.
Ar jūs pažįstate Dalią Kutraitę? Kokia ji? Ką mėgsta veikti? Apie ką svajoja?
Pirmoji mintis – na, žinoma, kaipgi. Bet kai pagalvoji… Ar mes pažįstame save? Ir apskritai, ar mes apibūdinti, kas yra žmogus?.. Žinot, kuo daugiau aš klausinėjau, tuo dažniau pagalvodavau, kad nieko įdomesnio šioje žemėje, nieko paslaptingesnio už žmogų nėra. Tai va. Ar pažįstu Dalią? Manau, kad taip, bet tikriausiai – ne.
Ką ji mėgsta? Svarbiausia turbūt, ką ji mėgsta ir kas yra jos gyvenimo ir sėkmės receptas – tai pomėgis klausinėti. Klausinėti pamėgau dar dirbdama televizijoje, klausinėjimo metodą taikiau ir būdama Vyriausybėje. Galbūt žmonėms ir įkyrėjau, bet, žinot, klausinėdama aš sužinodavau dalykų, kurių mano pašnekovai gal ne visada norėdavo pasakyti. Dar klausinėjimas man padėjo (juk klausinėji nebūtinai garsiai, klausinėji ir mintyse) tiesiog mokytis. Dėl to smalsumo, kaip aš kartais sakau, šeimoje iš sūnų ir savo vyriškio dažnai sulaukiu pastabų: „Nu, tu su tais savo klausimais…“ Bet ką padarysi, jiems teks su tuo susitaikyti. Tol, kol aš klausinėju, tol domiuosi viskuo, o kol domiuosi, tol ir mokausi, žinoma.
Man teko keletą kartų per gyvenimą pakeisti profesijas, veiklą iš principo. Buvau žurnalistė, paskui buvau kitoje fronto linijoje – buvau viešųjų ryšių specialistė ir politikė. Ta, kurią žurnalistai doroja (juokiasi). Dar aš mokiausi daryti verslą iš to, ką žinau. Turėjau įmonę ir konsultavau kitus ryšių su visuomene, komunikacijos specialistus. Dabar esu pasitraukusi iš verslo. Dabar Kutraitei labai patinka mokyti. Dabar rengiu mokymus – komunikacijos mokymus, mokymus, kaip kalbėti, korporatyvinės komunikacijos mokymus. Turiu ir paskaitų universitete (Vilniaus universitete – red. pastaba).
Daug metų kalbinate žinomus žmones, bet palyginti mažai kalbate apie save. Ar galvojote kada apie memuarų rašymą?
Dabar jaučiu, kad vis einu į tą pusę, kad vėliau ar anksčiau bus ta knyga, kurioje surašysiu ir savo išgyvenimus. Manau, noras kalbėti apie save yra susijęs su amžiumi. Maži vaikai, pavyzdžiui, nelabai mėgsta apie save kalbėti arba kalba trečiuoju asmeniu, tačiau vyresni žmonės daro tai su pasimėgavimu. Tai nebus grynieji memuarai, norėčiau, kad tai būtų knyga apie mano šeimos, mano giminės gyvenimą. Ir dar. Turiu pasakyti, kad šiuo metu jau baigiu rašyti knygą apie moterį. Ji neturi nieko bendra su šita knyga. Tai yra pasakojimas apie moters gyvenimą pereinamuoju laikotarpiu, pateiktas romano forma. Tai nėra autobiografinė knyga, bet joje, savaime aišku, yra mano pamąstymų.
Akivaizdu, kad darbas jums teikia didelį malonumą. O kas dar? Kam dar negailite laiko?
Šiuo metu mano gyvenime yra atsiradę mažų žmogiukų – anūkiukų, ir aš jaučiuosi prieštaravimų draskoma. Dažnai tenka savęs klausti, kas prasmingiau: ar eiti į mokymus, važiuoti į susitikimus su skaitytojais, rašyti knygas, ar leisti laiką su tais mažais žmogiukais, kurie akimirksniu užaugs. Juk aš žinau, kad vaikai užauga labai greitai… Kai kuris nors anūkiukas pasako: „Močiute, gal tu neik į darbą, ką“, aš jaučiuosi tokia kalta… į tą darbą eidama… Šis išgyvenimas, be abejo, man yra naujas. Žinoma, aš ieškau pasiteisinimo: tai mano paskutiniai darbai ir aš juos turiu padaryti. Ne tiek dėl savęs – dėl kitų, perduoti tai, ką žinau. Bandau ieškoti pasiteisinimo, nors žinau, kad turbūt nieko prasmingesnio už buvimą su mažais vaikais nėra.
Ar yra kažkas, ko niekada nesiryžtumėte daryti?
Aš dabar niekada nesiryžčiau grįžti į politiką…
Kodėl?
Todėl, kad politika buvo mano didžiausias nusivylimas. Ir dalyvaujant politikoje, ir tuomet, kai kurį laiką konsultavau įvairius politikus, buvau šalia jų, išgyvendavau vieną po kito einančius nusivylimus… Mūsų politinė veikla žmogų išgręžia ir nieko neduoda mainais. Tai nėra prasmingas darbas, kurį aš galėčiau dirbti visą dieną nepavargdama. Pavyzdžiui, universitete aštuonias valandas skaitau paskaitas ir, atrodo, turėčiau išeiti iš darbo vos gyva, bet aš išeinu iš jo kaip iš sanatorijos, atsigavusi. Štai koks turėtų būti darbas. Tuo tarpu politikoje per daug neigiamų emocijų, įtampos. Tas negatyvumas žudo, tikrai žudo asmenį . Ten vyksta kova. Ten yra frontas. Aš nenoriu eiti į karą… Niekada niekada… Nors žinau, kad negalima sakyti „niekada“, bet man norisi taip sakyti.
Jūs turėjote galimybę pakalbinti ir politikų, ir nepolitikų, viešų asmenų, apie kuriuos paprasti žmonės kuria stereotipus, klijuoja jiems įvairias etiketes. Ar tikrai viešų žmonių gyvenimas kitoks nei daugumos? Kokią nuomonę susidarėte jūs bendraudama su tais žmonėmis?
Geras klausimas. Kalbindama žinomus žmones įsitikinau, kad jie yra visiškai kitokie, negu apie juos bandoma kalbėti. Todėl etikečių lipdymo temai skiriu nemažai savo paskaitų laiko. Aš sakau studentams: klijuokite etiketes patys sau, t. y. turėkite apie save tvirtą nuomonę, kuri imponuotų kitiems. Ir dar savo studentams sakau: žmonės gerieji, pasiskiepykite nuo informacinės pandemijos ir neleiskite, kad jumis manipuliuotų, kad jums įteigtų išankstinę nuomonę apie kitus: „šitas yra blogietis“, „šitas yra nekompetentingas“ ir pan. Pasigilinkite, kodėl. Kartais kalbama apie kokį nors ministrą, kad jis nekompetentingas, o kai paklausiu, kokių blogų sprendimų jis priėmė, atsakymas būna maždaug toks: „jis negražiai rengiasi“.
Pakantumo kitiems stoka, kitaip sakant.
Taip, ir ji pasiekusi aukščiausią stadiją. Blogiausia, kad tas nelojalumas įsišaknijęs socialiniuose tinkluose, nevengiama viešai tyčiotis iš žmonių. Kad ir šie rinkimai. Tauta išrinko valdančiąją daugumą. Tie žmonės dar nespėjo nieko padaryti – nei gero, nei blogo, bet jie jau vadinami visokiais kaimiečiais, „Facebook‘e“ vaizduojami su šakėmis. Jie jau dabar yra žeminami, trypiami. Tai ką jie galės nuveikti?
Kas turėtų pasikeisti, kad atsirastų daugiau tolerancijos politikams?
Ta pandemija plinta. Pirmiausia turbūt reikia pradėti nuo savęs, išmokti save apsaugoti nuo trafaretų ir stereotipų, bandyti apsaugoti savo šeimą ir kitus aplink esančius žmones. Tiktai taip. Nes aš nebelabai matau galimybių ką nors padaryti plačiai. Dėl to man dabar pradėjo labiau patikti knygos ir jas rašyti negu televizinė veikla. Aišku, aš labai džiaugiuosi, kad esu LRT tarybos narė, bet žinot… Knygą rašai vienas pats, žmogus, kuris skaito, jis irgi yra vienas. Vadinasi, aš galiu asmeniškai kam nors ką nors pasakyti. Tuo tarpu visos televizijos iškart kalba masėms. O masių psichologija ir masinės informacijos priemonės nėra tas kelias, kuriuo eidami galėtume ką nors gera išugdyti.
Jeigu turėtumėte tokią galimybę, ką norėtumėte gyvenime pakeisti?
Nieko nekeisčiau. Dabar aš atėjau į tokį gyvenimo tarpsnį ir gyvenu taip, kaip visada norėjau gyventi. Aš turiu laiko pasportuoti, aš turiu laiko sau, aš turiu laiko anūkams, aš turiu laiko knygoms, turiu laiko šeimai, savo visiems studentams. Aš tiesiog mėgaujuosi savo gyvenimu ir leidžiu visiems pavydėti. Nes seniau labai daug dirbau, kartais tekdavo daryti ir tai, ko nenoriu, sakyti tai, kuo netikiu, kartais reikėdavo padėti žmonėms, kurie tave nuvilia. Ir visada buvo jaučiama įtampa. Dabar darau tik tai, ką noriu.
Tai gal jūs jau žinote, kaip tapti laimingam?
Taip. Reikia daryti tai, kam esi sutvertas, kam skirtas, ir nedaryti to, kam priešintųsi visas tavo vidus.
Kalbėjosi Laima Juzulėnienė
Ievos Slonksnytės nuotr.