2016 m. spalio 4 d. bibliotekoje svečiavosi Vydūno kūrybos tyrinėtojas, filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas dr. Vaclovas Bagdonavičius.
1988 m. V. Bagdonavičius įsteigė Vydūno draugiją ir jai vadovavo, dabar yra jos garbės pirmininkas. Žinomas filosofas išleido daugiau kaip 10 knygų, įprasminančių Vydūno kūrybinį palikimą ir jo reikšmę Mažosios Lietuvos dvasiniam gyvenimui, parengė leidybai Vydūno raštus (1–4 t., 1990–1994 m.), iniciavo Vydūno palaikų perkėlimą iš Detmoldo (Vokietija) į Bitėnų-Rambyno kapinaites. Už šiuos ir kitus svarbius nuopelnus kultūrai V. Bagdonavičius buvo apdovanotas reikšmingomis premijomis ir medaliais.
– Beveik 30 metų paskyrėte Vydūno gyvenimo ir filosofijos tyrinėjimams. Ar paveikė jus kaip nors Vydūno asmenybės šviesa?
– Tyrinėdamas tiek metų vienos brandžiausių Lietuvos asmenybių gyvenimą ir filosofiją nori nenori daug ką iš jos perimi. Šita išmintis neišvengiamai daro įtaką. Žinoma, netapau savo idealo kopija, bet visada stengiuosi į jį lygiuotis.
– Jūsų nuomone, kur slypi Vydūno fenomenas, jo idėjų nemarumo priežastys?
– Aš vadinu Vydūną mūsų tautos, mūsų kultūros žmoniškumo apaštalu. Save Vydūnas priskyrė prie šviesos žemiškame pasaulyje skleidėjų. Jis aiškino tautiečiams, kur slypi žmogaus ir tautos fenomenas, kaip reikia gyventi, kad atsispirtum svetimų kultūrų įtakai, kaip tapti žmoniškesniems. Jo, kaip individualybės ir kaip tautos mokytojo, siekis gyventi dorovingai prisilaikant Dievo priesakų, tobulėti dvasiškai ir pasišvęsti savo tautos švietimui, žavėjo ano meto ir tebežavi dabartinę visuomenes.
Kita vertus, norėjo jis to ar nenorėjo, Vydūnui teko spręsti XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje iškilusią lietuvių nutautinimo problemą, sukėlusią rimtą grėsmę tautos išlikimui. Iš to poreikio apsaugoti tautą radosi vydūniška filosofija, vėliau – poreikis rašyti knygas, puoselėti teatro meną ir kita veikla, suteikusi savitumo lietuvių kultūrai.
– Ar Vydūno filosofija nėra utopinė?
– Daugeliui atrodo, kad Vydūno idėjos yra nežemiškos, sunkiai įgyvendinamos, tačiau savo gyvenimo pavyzdžiu jis įrodė, kad viskas įmanoma. Čia turbūt ir slypi Vydūno fenomenas. Jo idėjos tebeveikia.
– Kaip manote, ar girdi lietuviai Vydūno balsą? Ar dažnai sutinkate žmonių, sekančių Vydūno gyvenimo pavyzdžiu?
– Išminčių ir mokančių mus dorovingai gyventi turime ne vieną, žmonių, girdėjusių apie jų teorijas, taip pat yra daug. Bet viena yra žinoti, o visai kas kita – praktiškai taikyti. Taip ir su Vydūnu. Vydūno idėjos iš tikrųjų paveikė nemažai žmonių, bet tauta, deja, nepersiėmė tomis idėjomis. Šiuolaikinę visuomenę orientuoja kitos vertybės. Tai, kad žmogus yra pirmiausia dvasinė esybė, mažai kam rūpi. „Aš noriu valgyti, aš noriu gerti…“ – visur tas „aš“ dabar svarbiausias, o ne „aš esu spindulys, aš turiu skleisti šviesą“.
– Ką daryti, kad visuomenei globalėjant naujos kartos netaptų abejingos tautinėms vertybėms?
– Tauta ir jos kultūra pirmiausia yra dvasinių vertybių sankaupa, kurią gauname tik gimę. Gaila, žmonės tai pamiršta. „Koks skirtumas – čia ar ten gyvensiu, man reikia, kad gyvenčiau gerai, viską turėčiau“, – sako jie. Toks mąstymas būdingas viso pasaulio žmonėms, ne tik lietuviams. Esame vartotojai tiesiogine ta žodžio prasme. Vietoj to, kad rūpintumėmės, kaip suvienyti tautą ir kaip jaustis gerai savo tėvų žemėje, mes ieškome geresnių gyvenimo sąlygų svetur. Tikiuosi, kad ateis toks laikas, kai žmonės, pavargę nuo vartotojiško gyvenimo, ims ilgėtis dvasinių dalykų, norės gyventi kitaip.
– Emigracijos mastai Lietuvoje iš tiesų gąsdina. Kaip manote, ką patartų šioje situacijoje Vydūnas?
– Pasak Vydūno, žmogus neatsitiktinai ateina į pasaulį tam tikru laiku į tam tikrą vietą. Gyvendamas čia ir dabar jis turi daugiausia galimybių atsiskleisti. Taigi tauta yra neišvengiama duotybė.
Vydūno nuomone, tinkamiausias būdas išsaugoti tautinę tapatybę – gyventi vienybėje su tauta, nes tik tokiu būdu individas gali tobulėti ir užsitikrinti visišką gerovę. Patriotiškai nusiteikę žmonės, kaip teigė filosofas, yra ne tik šviesesni, bet ir dvasiškai stipresni.
– Kultūrinis alkis, kultūros poreikis. Iš ko jis kyla ir kodėl yra toks svarbus individui?
– Remiantis Vydūnu, iš poreikio būti dvasingam. Juk esi tiek žmogus, kiek tavyje dvasingumo. Ir tai ne vien Dievo duota. Tauta per šimtmečius sukuria savo kultūros lobyną. Gimdamas žmogus ateina į paruoštą kultūrinę terpę, įsiurbia ją su motinos pienu. Ir kuo daugiau jo aplinkoje tos kultūros, tuo labiau žmogus „įmirkęs“ toje kultūroje ir tuo stipriau skleidžia jos „kvapą“. Iš kitos pusės, jeigu valstybė skatina savo piliečių kultūrinį augimą ir teikia prioritetą aukšto lygio vertybėms, tai šitie dalykai gražiai įsilieja į visas gyvenimo sritis, tą pačią ekonomiką ir politiką. Taip sukuriamas visai kitas gyvenimo lygmuo ir žmogus, individas, toje terpėje jaučiasi saugus ir laimingas.
Kalbėjosi Laima Juzulėnienė, kultūrinės veiklos vadybininkė
Ievos Slonksnytės nuotr.