2017 m. lapkričio 28 dieną bibliotekoje svečiavosi rašytojas, poetas ir vertėjas Markas Zingeris. Vizito tikslas – pristatyti šių metų balandžio mėnesį pasirodžiusią knygą „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. Tai devintoji rašytojo knyga. Be romanų, M. Zingeris yra išleidęs poezijos, apsakymų. Jo kūryba 2013 m. įvertinta Riterio kryžiaus ordinu.
Svarbi šios knygos pasirodymo aplinkybė, autoriaus teigimu, – akistata su mirtimi prieš rimtą operaciją. „Širdies operaciją lydi daug klausimų: kam? kodėl? kokia prasmė? Staiga viską pamatai kitoje šviesoje, pradedi vertinti amžinybės požiūriu“, – pasakojo patirtus įspūdžius svečias. Jo nuomone, lemtingą valandą atsiranda gebėjimas mylėti žmones, norisi jiems atleisti, pažvelgti į jų vidinį pasaulį, paironizuoti – juk gyvenimas nėra rimtas dalykas. „Tai supranti gyvenimui įpusėjus, todėl net į tragiškus dalykus gali žvelgti su humoru“, – sakė rašytojas, atsakydamas į moderatorės Robertos Stonkutės klausimą apie įvairias juoko formas romane. Lengvas ironiškas požiūris ir savita filosofija būdingi ir pagrindiniam šio romano personažui Jašai Bliuminui, gulinčiam modernioje klinikoje ir laukiančiam širdies operacijos. Nežinodamas, ar atsibus, ar gyvens, jis prisimena svarbiausius savo gyvenimo Kaune įvykius, artimus žmones.
Kita svarbi romano išleidimo aplinkybė – rašytojo noras atsisveikinti su XX amžiumi, su sovietmečiu ir jo atneštais dalykais: neapykanta žydų tautai, biurokratizmu, saldžiu melu, įsigėrusiu į visas sritis ir stipriai paveikusiu žmonių sąmonę. „Genocidas ir grožis. Mirtis ir grožis. Štai intriga, skatinanti rašyti. Norėjosi vienąkart pabaigti su visu tuo visiems laikams“, – sakė M. Zingeris. Todėl ir pavadinimą romanui sugalvojęs tokį, kuris nuskambėtų kaip atsakas fašizmo šalininkams, „laikiusiems žydus ir Staliną viena šutve“.
Keturiomis kalbomis kalbantis rašytojas prisipažino mėgstantis prabangą, neatsisakąs ir gero prancūziško vyno taurės prie pietų stalo. Tačiau Lietuvos kūrėjai negali sau leisti gyventi prabangoje. Jie priversti užsidirbti kitais būdais, o tai riboja kūrėjo laisvę. Knygos laisvalaikiu neparašysi. Todėl Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui vadovaujantis M. Zingeris sakė du kartus ėmęs nemokamų atostogų po pusmetį, kad galėtų atsidėti vien kūrybai (šį romaną rašė beveik šešerius metus). Dėl to, žinoma, patyrė nuostolių, bet kitaip neišeina. Rašytojo nuomone, Lietuvoje neįmanoma būti profesionalu ir gyventi tik iš kūrybos, esi plėšomas biurokratinio aparato į gabalus. Ir atlygis už darbą menkas. Didžiausia jo dalis – džiaugsmas, kad galėjai išsisakyti.
Rašymą M. Zingeris vadina sunkiu darbu. Ne lengvesniu už staliaus ar gydytojo. Rašydamas turi išjausti kiekvieną frazę, dialogą, paveikslą, detalę, tik tada kūryba yra tikra. Sunkiausia rašytojui atrasti savitą pasakojimo intonaciją ir išlaikyti vientisą stilių per visą romaną, sukurti gyvą, žaismingą, įtaigų tekstą, papasakoti apie viską nenutolstant nuo kūrinio esmės. M. Zingerio nuomone, jam tai pavyko. Knyga perkama, jos vertimu į anglų kalbą susidomėję britų leidėjai.
Pokalbiui baigiantis rašytojas atskleidė, kad norėtų parašyti knygą apie ankantį žmogų, kuris keliauja pas sūnų į Ispaniją.
Laimos Juzulėnienės inf.
Ievos Slonksnytės nuotr.
