Vytenis Rimkus – dailininkas, menotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas, tremtinys. Po 10 tremties metų grįžęs į Lietuvą, baigęs Iljos Repino dailės institutą Leningrade, daugiau kaip 40 metų skaitė meno istorijos paskaitas Šiaulių universitete. Už tautodailės populiarinimą ir tautinės kultūros puoselėjimą profesoriui paskirtos Lietuvos meno kūrėjų asociacijos ir Stasio Šalkauskio premijos.
Už reikšmingą poveikį Šiaulių miesto ir visos Lietuvos dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui 2000 m. V. Rimkui suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas. Profesorius aktyviai dalyvauja miesto kultūrinėse veiklose, yra ypač dažnas svečias Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos renginiuose, parodų bei naujų knygų pristatymuose. Todėl paprašėme bibliotekos garbės svečio V. Rimkaus pasidalyti su žurnalo skaitytojais savo prisiminimais ir mintimis apie Šiaulius, knygas, meną…
Esate Šiaulių miesto garbės pilietis. Todėl pokalbį norėtųsi pradėti nuo Jūsų santykio su Šiauliais. Ne kartą esate sakęs, kad Šiauliai – Jūsų miestas. Kodėl?
Šiauliai – ypatingas miestas: per abu pasaulinius karus jis buvo visiškai sugriautas, tuo negali „pasigirti“ nė vienas kitas Lietuvos miestas ir miestelis. Tai artimiausias mano vaikystės miestas, vežimu ir rogėmis važiuodavome į turgų, paskui į gimnaziją, jame praleidau karo metus, grįžau į visiškai sugriautą, čia patyriau keletą vokiečių lėktuvų antskrydžių. Vokiečių okupacijos metais mokėmės dirbtuvėlėse, po karo – iš pradžių Zubovų rūmuose, vėliau prie Šv. Jurgio bažnyčios išlikusiose vienuolyno patalpose. Tikrieji gimnazijos rūmai vis dar buvo sugriauti. 1949 m. buvau su šeima ištremtas į Sibirą. Po visų tremčių ir lagerių vėl grįžau į Šiaulius, nors ir buvau pasirašęs draudimą grįžti į Lietuvą. Čia sukūriau šeimą, dirbau universitete, čia rašiau savo straipsnius ir knygas. Beje, visi mano vaikai ir anūkai taip pat šiauliečiai. Taigi visas gyvenimas be priverstinių tarpsnių prabėgo Šiauliuose, vargu ar kur kitur būtų buvę geriau.
Kodėl menotyra? Kas paskatino rinktis šią sritį?
Tai buvo ne pasirinkimas, o galima išeitis iš nepalankios situacijos. Jau nuo vaikystės svajojau būti dailininku ar architektu, tačiau likus porai mėnesių iki brandos atestato gavimo pakliuvau tremtin, o ten dar ir į lagerį 25-eriems metams. Po dešimties metų grįžęs į Lietuvą pirmiausia neakivaizdžiai baigiau vidurinę mokyklą, mėginau stoti į Vilniaus dailės institutą, bet dėl „nešvarios“ biografijos tokia galimybė išblėso. Taip Šiaulių autobusų parke išdirbau aštuonerius metus šaltkalviu-dažytoju. Spaudoje radęs skelbimą apie Leningrade Repino dailės institute steigiamą neakivaizdinį dailėtyros skyrių, pamėginau stoti nelabai tikėdamasis sėkmės. Įstojau, sėkmingai baigiau, vėliau dar neakivaizdžiai baigiau aspirantūrą (dabar – doktorantūra) ir ten pat apgyniau kandidatinę (dabar – daktaro) disertaciją. O laisvalaikiu piešdavau, liejau akvarele, būta nemažai parodų. Dabar manau, kad man pasisekė: menotyra, reikalaujanti rašyti, kritikuoti, susiderino su piešimu, akvarele.
Skaitėte meno istorijos paskaitas studentams. Ar perėmėte dėstymo stilių iš savo dėstytojų Leningrade?
Dėstytojų buvo labai įvairių, tačiau jie visi buvo aukšto lygio savų specialybių atstovai, nevengę diskusijų. Mūsų nemaža grupė, apie 70 studentų, buvo ganėtinai drausminga, laisvo mąstymo. Apskritai vietos intelektualai miestą suvokė kaip Peterburgą, ši savastis persidavė ir daugumai mūsų. Štai tie šešeri metai: rytą paskaitos, po to – muziejai, paminklai, vakare – teatrai. Man miestas tapo lyg ir savas, iki šiol atmenu architektūrą, muziejus. Apie dešimt metų jau ir savus Šiaulių pedagoginio instituto studentus, būsimus piešimo mokytojus, vežiau į muziejinę praktiką. Jie patirdavo didžiulį fizinį ir dvasinį krūvį, pažindavo meno reikšmę ir poveikį. Dauguma iš jų iki šiol teigiamai prisimena tą susitikimą su pasauline daile. O apie savo dėstymą negaliu ką nors pasakyti – ne tik mokiau, bet nuolat mokiausi ir pats, būta abejotinų dalykų, gal ir klaidų.
Kokią temą, meno istorijos laikotarpį Jums buvo įdomiausia dėstyti?
Dėsčiau visuotinę meno istoriją nuo Egipto, Mesopotamijos iki šiuolaikinio modernizmo. Tiesiog sunku ką nors iš viso to išskirti, gal daugiau dėmesio skyriau meno gimimui – pirmykštei dailei ir, žinoma, renesansui, impresionizmui, taip pat ir lietuvių liaudies menui. Socialistinio realizmo menas kažkaip iškrisdavo iš programos, lyg pritrūkdavo jam laikui. Architektūros srityje man įdomiausia yra gotika. Meno istorijos dėstymas buvo itin laisvas, nesulaukiau nė vienos kontrolės, studentų žinios, ypač po muziejinės praktikos, tapdavo visai neblogos.
Mūsų bibliotekoje ir miesto kultūriniuose renginiuose esate ypač dažnas svečias. Ar galėtumėt palyginti dabartinę kultūros sampratą su ta, kuri buvo Lietuvoje, tarkim, prieš 30 metų.
Tai sunkus ir painus klausimas, į kurį galima atsakyti tik apytikriai, priklausomai, iš kokių pozicijų į tai pažiūrėsi. Tada meno reiškiniai buvo reglamentuojami, tačiau buvo veržiamasi iš tų varžtų, gausėjo simbolinių, asociatyvinių formų, buvo einama meno pilnatvės linkme, gausėjo pogrindinio meno reiškinių. Dabar kultūra labai išsiplėtojo kiekybiniu požiūriu, išaugo konkurencija ir kova už pripažinimą ir dominavimą. Kūrybos laisvė į meno erdves pritraukė daug naujų dalyvių. Įvairių renginių – parodų, koncertų, spektaklių gausu, kyla pasirinkimo problema. Drauge tose erdvėse jaučiamas lėšų trūkumas, kičo poveikis. Tačiau menas tebesivysto, sukuriama reikšmingų kūrinių, tvirtėja samprata, kad tik kultūra yra tautos ir valstybės laisvės ir gerovės pagrindas.
Kokia kryptimi keičiasi paties meno samprata? Kaip įsivaizduojate meną ateityje?
Menas vystosi modernizmo link, bet laiko tėkmėje jis tampa postmodernizmu, o galiausiai virsta klasika. Kiekvienas iš tų tarpsnių sudaro visuotinę meno istoriją, o kas bus ateityje – tai tik spėliojimai. Besivystanti kultūra dažnai žvelgia praeitin, modernizmo sąvoka tampa diskusinė.
Ką manote apie mūsų bibliotekoje eksponuojamas parodas? Galbūt kažko pasigendate?
Parodos bibliotekose, mano nuomone, itin reikšmingas dalykas. Dažniausiai tai būna nedidelės apimties įvairiausio tipo ekspozicijos: visokių dailės šakų ir žanrų, fotografijų, knygų, smulkių leidinių, kolekcijų, dokumentų. Štai mūsų biblioteka – nuolatos veikia bent kelios parodos, kurias visas arba pasirinktinai apžiūri skaitytojai. Ateina ir specialiai parodų pasižiūrėti. Palanki ir bibliotekos geografinė padėtis – miesto centras, galima užsukti einant pro šalį. Dailės parodą bibliotekoje pamato žymiai gausesnis skaičius žmonių, nei eksponuotą dailės galerijoje. Žinoma, biblioteka turi dideles restauruotas patalpas, III aukšto galerijoje rengiamos didelės parodos, vyksta atidarymai, aptarimai. Štai tapytojas Vilijus Vaišvila, dalyvaujantis parodose užsienio šalyse, Šiauliuose siužetines parodas rengia tik čia, tuo pagerbdamas savo motiną, žymią tautodailininkę, buvusią šios bibliotekos darbuotoją. Personalines parodas yra surengę Vilius Puronas, Aldona Visockienė ir kt. Ryškų vaidmenį vaidina Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas: visad čia esama ekslibrisų parodų parodėlių. O jubiliejus pagerbiančios knygų, dokumentų parodos – tai ne tik sėkmingas, bet būtinas bibliotekos funkcionavimo reiškinys.
Bagdonavičius buvo Jūsų mokytojas. Kokią įtaką jis padarė asmeninei kūrybai?
Nedrįsčiau kalbėti apie kažkokią įtaką. Tiesiog jaučiu jam didžiulę pagarbą už atsidavimą kūrybai, už nuoširdžius ryšius su mokiniais, už individualią pedagogiką. Kaip reta jis buvo geranoriškas kitų dailininkų ir mokinių kūrybai, pirmiausia pastebėdavo ir džiaugdavosi tuo, kas gera, didžiavosi dideliu būriu savo mokinių: A. Gudaičiu, P. Repšiu, E. Juchnevičiumi, A. Visockiu ir daugeliu kitų, net ne dailininkų – S. Sondeckiu, E. Čekanausku ir kt.
Jūsų akimis, į ką jaunoji karta turėtų labiausiai atkreipti dėmesį dabar, kurdama mūsų miesto kultūrą?
Neužmiršti tragiškos miesto istorijos, visomis jėgomis puoselėti jo buvimą, jau dabar sutelkti visas kultūros šakas ir žanrus šiandienos ir ateities labui.
Ką laikote didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu? Kodėl?
Gal tai, kad su žmona artėjame prie deimantinių vestuvių. O kad susikrovė didelė biblioteka ir archyvas, didesnės ir mažesnės kolekcijos (piešinių, atvirukų, katalogų) – tai ne tik pasiekimas, bet ir savotiškas vargas, ką patiria, beje, ne tik mano šeima.
Kokią vietą Jūsų gyvenime užima knyga?
Knyga lydi mane nuo vaikystės iki šių dienų, tik keitėsi jų turinys. Mokykliniame amžiuje tai buvo „Tarzanas“, Vytės Nemunėlio, Kazio Binkio kūrinėliai. Gimnazijoje – privalomoji literatūra, „Altorių šešėly“, Vaižgantas, Maironis, Salomėja Nėris, visi „Karo ir taikos“ tomai. Pildžiau perskaitytų knygų sąrašą, kaupėsi bibliotekėlė, kuri visiškai dingo tremties metu. Buvo išspausdintos pirmosios mano žinutės „Žvaigždutėje“, pirmieji eilėraščiai vietinėje tarybinėje spaudoje. O Irkutsko kalėjimo kameroje perskaičiau „Miesto Smolensko istoriją“ (senąja rusų kalba), kurios didžioji dalis – tai Vytauto karai. Jos duomenimis ir šiandien neretai tenka operuoti. Grįžtant į Lietuvą mediniame čemodanėlyje tebuvo iškarpos su reprodukcijomis ir teptukai, dažų tūbelės. O dabar? Neskaičiavau, bet keli tūkstančiai yra, neskaitant tų mažųjų bukletų ir katalogėlių. Deja, grožinės literatūros, romanų lyg ir nebėra laiko skaityti, bet poeziją skaitinėti mėgstu. O šiaip mano rinkinio pagrindas – meno albumai, istorijos, enciklopedijos lietuvių, rusų, vokiečių, anglų, šiek tiek ir kitomis kalbomis. Meno knygas galima „perskaityti“ ir nemokant tos kalbos, apie ją kalba iliustracijos. Niekaip negaliu atsisakyti naujų leidinių pristatymų ir ta proga įsigyti pristatomą knygą. Kiekvienos knygos pasirodymas man yra šventė, ypač mažatiražių, regioninių leidinių. Tai taip ir skęsti knygų jūroje…
Kalbino Tomas Pauliuščenka