Ši knyga, parašyta remiantis dokumentuotais faktais, skaitytoją nukels į patį raganų medžioklės įkarštį XVII a. antros pusės Skandinavijoje.
1662-ųjų Norvegija. Pavojinga vieta ir laikmetis moteriai, kai dėl paprasčiausio šokio galėjai būti apkaltinta raganavimu ir „vyro suviliojimu“. Su vietos pirkliu romaną užmezgusi našlė Sigri suimama ir išsiunčiama į Vardės salos kalėjimą. Sigri duktė Ingeborga iškeliauja į Vardę, kad pabandytų susigrąžinti motiną. Kartu su ja keliauja ir kitos, jau sudegintos, „raganos“ duktė Marena. Laukinis pastarosios būdas ir nepalaužiama dvasia suteiks Ingeborgai taip reikalingos drąsos leidžiantis nežinomybėn.
Vardės salos tvirtovėje gyvena ir dar viena moteris – buvusi Danijos karaliaus meilužė Ana Rodija. Užsitraukusi nešlovę (o gal tiesiog nusibodusi karaliui), ji buvo ištremta į nuošalią salą. Tačiau Ana ne iš tų, kurios nuolankiai susitaiko su likimu. Moteris pasiryžusi padaryti viską, kad paspruktų iš Vardės ir susigrąžintų privilegijuoto gyvenimo malonumus.
Šios moterys – dėl savo poelgių, charakterio ar tiesiog dėl to, kad kažkam nepatiko, – lengva ranka visuomenės paverčiamos raganomis. Juodinamos, nekenčiamos ir šmeižiamos, jos atsisako nuolankiai tapti aukomis, o jų dvasios jėgai negali prilygti joks karalius.
Raganų teismai daugeliui mūsų reiškia viduramžius. Deja, ši praktika vis dar gyva: paskutinis (bent jau kol kas) žmogaus nužudymas, apkaltinus raganavimu, įvyko palyginti neseniai. 2021 m. balandį Pietų Afrikoje buvo žiauriai sumušta ir gyva sudeginta mergina vardu Sangweni Jostina. Tuo tarpu paskutinė „ragana“ Europoje – Anna Göldi – buvo nuteista myriop Šveicarijoje 1782 m.
Komentarai